Skirtingai negu galiojančiame Įstatyme, naujos redakcijos Įstatyme (6 straipsnio 1 dalis) privačių interesų deklaracijos turinys siejamas ne tik su objektyviais duomenimis, faktais ir įvykiais (pvz., deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio darbovietė (darbovietės) ir pareigos (statusas); duomenys apie juridinius asmenis, kuriuose jo, jo sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio turimų akcijų suteikiami balsai visuotiniame akcininkų susirinkime ar turimos juridinio asmens dalyvio teisės kitų teisinių formų juridiniuose asmenyse leidžia daryti lemiamą įtaką šių juridinių asmenų veiklai), bet apima ir „privačius interesus, egzistuojančius ar galinčius atsirasti:
1) dėl to, kad jis ar jam artimas asmuo yra juridinio asmens dalyvis. Šiuo atveju deklaracijoje pateikiama informacija apie šio juridinio asmens dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose arba Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, įgyvendinamuose institucijos ar įstaigos, kurioje deklaruojantis asmuo dirba, arba jai pavaldžios institucijos ar įstaigos;
2) dėl jo, sutuoktinio, sugyventinio, partnerio ryšių su juridiniais ir fiziniais asmenimis sudarius sandorį, kurio vertė didesnė negu 3 000 eurų, įskaitant individualios veiklos sandorius. Deklaracijoje pateikiama informacija apie sandorius, sudarytus per 12 mėnesių iki deklaracijos pateikimo dienos;
3) dėl jo ar jam artimų asmenų narystės ar (ir) einamų pareigų juridiniuose asmenyse, išskyrus narystę politinėse partijose ir profesinėse sąjungose;
4) dėl jam artimo asmens ar kito asmens arba dėl su šiais asmenimis arba juo pačiu susijusių duomenų.“ (6 straipsnio 2 dalis).
Pastarosios naujojo Įstatymo nuostatos akivaizdžiai stokoja aiškumo, o VTEK praktika rodo, kad daugiausia privačių interesų deklaravimo pažeidimų kaip tik ir padaroma dėl nežinojimo ir (ar) netinkamo Įstatyme išdėstytų normų supratimo.
Teisėkūros pagrindų įstatyme (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas) numatyta, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė daug pastabų dėl naujos redakcijos Įstatyme nustatyto privačių interesų deklaracijos turinio, tačiau į jas iš esmės nebuvo atsižvelgta. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu kai kuriais atvejais gali būti suniveliuojamos dvi skirtingos ir savarankiškos pareigos: pareiga deklaruoti ir pareiga nusišalinti.
VTEK praktika rodo, kad daugiausia privačių interesų deklaravimo pažeidimų kaip tik ir padaroma dėl nežinojimo ir (ar) netinkamo Įstatyme išdėstytų normų supratimo.
Šiuo aspektu reikšminga 2013 m. birželio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2013, kurioje išryškintas skirtumas tarp aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (kurias privalu deklaruoti) ir kilusios konfliktinės situacijos (kurioje privalu nusišalinti): „aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti.
Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms, konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu“.
Kad naujojo Įstatymo adresatams nebūtų liūdna dėl kai kurių minėtų nuostatų neaiškumo, jiems suteikiama „malonė“ nedeklaruoti su artimais asmenimis susijusių duomenų, kurie deklaruojančiam asmeniui objektyviai negali būti žinomi (6 straipsnio 4 dalis).
Kita vertus, Įstatymo įgyvendinimo kontrolės subjektams dėl to nereikėtų labai džiaugtis, nes kiekvienu konkrečiu atveju gali tekti įrodinėti deklaruojančio asmens objektyvias galimybes žinoti su artimais asmenimis susijusius duomenis, kurie gali kelti interesų konfliktą atliekant tarnybines pareigas.
Nėra abejonių, kad įstatymų leidėjas turi teisę iš esmės keisti bet kurios srities teisinį reguliavimą, tačiau bet kokia panaši transformacija, susijusi su didžiosios dalies visuomenės interesais, mano nuomone, turėtų būti daroma laikantis pagrindinių teisėkūros principų, šiuo atveju – aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžiant privačių interesų deklaracijos turinį, kad deklaruojantys asmenys, kurių 2018 metais buvo 127 900, ir Įstatymo įgyvendinimo kontrolės subjektai galėtų tinkamai įvykdyti savo pareigas.
Teigiama, kad naujoji deklaravimo koncepcija siejama su privačių interesų registro įsteigimu, tačiau naujos redakcijos Įstatymas įsigalios 2020 m. sausio 1 d., o minėtas registras pradės veikti 2020 metų III ketvirtyje (bent jau taip planuojama). Tikriausiai niekas neprieštarautų ir būtų geriau, jeigu naujojo Įstatymo įsigaliojimo data ir privačių interesų registro veiklos pradžia sutaptų.
Į tai vertėtų atkreipti dėmesį – kitaip gali sumažėti galimybės pasiekti Įstatyme nustatytus tikslus – atskleisti deklaruojančių asmenų privačius interesus, užkirsti kelią kilti interesų konfliktams ir plisti korupcijai.
Įsigaliojus šiai normai, konstitucinė asmens teisė į darbą, mano manymu, gali būti nepagrįstai apribota.
Paminėtina, kad pirminis Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) narių ir didelę ekspertinę patirtį šioje srityje turinčių VTEK sekretoriato darbuotojų parengtas bei dar 2018 metų rugsėjo mėnesį Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui pateiktas naujos redakcijos Įstatymo projektas ir Seimo 2019 metų birželio mėnesį priimtas Įstatymas kai kuriais svarbiais aspektais skiriasi iš esmės.
Iliustruojantis pavyzdys – apribojimų įsidarbinti teisinio reglamentavimo pokyčiai. Apribojimai įsidarbinti šiuo metu dažniausiai taikomi asmenims, išėjusiems iš valstybinės tarnybos į privatų sektorių. Naujos redakcijos Įstatymo 15 straipsnyje nustatyti apribojimai dirbti išplečiami neatsižvelgiant į juridinio asmens formą, asmens pareigas, atsakomybės ir priimamų sprendimų lygį: „Asmuo, nustojęs dirbti valstybinėje tarnyboje, vienus metus negali dirbti juridiniame asmenyje, su kurio veiklos priežiūra ir kontrole per paskutinius vienus darbo metus buvo tiesiogiai susijusios jo tarnybinės pareigos arba dėl kurio rengiant, svarstant ar priimant sprendimus jis dalyvavo, įskaitant sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą“.
Įsigaliojus šiai normai, konstitucinė asmens teisė į darbą, mano manymu, gali būti nepagrįstai apribota, pvz., nors mažesnėse savivaldybėse yra akivaizdus mokytojų ir gydytojų trūkumas, asmuo, išėjęs iš tam tikros savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo pareigų, vienus metus negalės dirbti mokytoju bet kurioje tos savivaldybės įsteigtoje mokykloje, o asmuo, nustojęs eiti tam tikros savivaldybės gydytojo pareigas, vienus metus negalės dirbti gydytoju bet kurioje tos savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau neatmestina, kad jie abu galės eiti kontroliuotų įstaigų vadovų pareigas, nes tai laikoma darbu valstybinėje tarnyboje.
Be to, yra valstybės institucijų (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė darbo inspekcija ir kt.), kurių funkcijos tiesiogiai susijusios su visų Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų priežiūra ir kontrole, todėl tikėtina, kad asmenys, išėję iš tarnybos tokiose institucijose, negalės eiti net žemiausios kvalifikacijos reikalaujančių pareigų pagal darbo sutartį jokiame viešajame ar privačiame juridiniame asmenyje. Kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas yra logiškas ir atitinka konstitucinį proporcingumo principą.
Kitas pavyzdys – galiojančio Įstatymo 13 straipsnio „Tarnybinių teisių apribojimai“, kuris taikomas nuo 1997 metų, atsisakymas. Šiame straipsnyje nustatytas draudimas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui naudotis savo pareigomis, galiomis ir vardu, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą, taip pat savo ar artimų asmenų privačių interesų naudai naudotis ir leisti naudotis informacija, kurią asmuo įgijo eidamas pareigas, kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.
Tarnybinių teisių apribojimai turi didelę reikšmę korupcijos prevencijai, kai kurie jų nesilaikymo atvejai gali būti traktuojami kaip korupcinės nusikalstamos veikos. 2014 metais Seimas (Specialiųjų tyrimų tarnybos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės iniciatyva), siekdamas teigiamos įtakos mažinant prielaidas korupcijai sveikatos apsaugos srityje, nusprendė, kad Įstatymo 13 straipsnio nuostatos nuo 2015 m. sausio 1 d. taip pat taikomos gydytojams, odontologams ir farmacijos specialistams.
Pažymėtina, kad VTEK Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių teisių apribojimus, taikė ne kartą ir net rezonansiniais atvejais (pvz., 2013-12-11 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1962/2013 ir kt.) nekilo jokių problemų dėl jų įgyvendinimo, todėl tik vėjas gali atsakyti, kodėl minėtos nuostatos pašalintos. Gal dėl to, kad VTEK, kaip kolegiali institucija, naujos redakcijos Įstatymo įgyvendinimo galimybių, jo poveikio korupcijai, valstybinės tarnybos skaidrumui nevertino (VTEK posėdžiuose šis klausimas nesvarstytas)?
Kaip ir žadėjau straipsnio pradžioje, pateikiau tik kelis pastebėjimus dėl naujos redakcijos Įstatymo nuostatų (jų gali būti ir daugiau). Nepretenduoju į visažinio ar pranašo laurus, tačiau nesinorėtų, kad iš esmės geras pirminis VTEK narių ir sekretoriato darbuotojų sumanymas (išspręsti galiojančio Įstatymo taikymo problemas siekiant didesnio valstybinės tarnybos skaidrumo) būtų įgyvendintas tik iš dalies, sukuriant papildomas teisinio reglamentavimo ir (ar) taikymo problemas, kurių visai nereikia.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad atmetus kai kuriuos trūkumus naująjį Įstatymą vertinu teigiamai, tačiau manau, kad jo nuostatos galės veikti efektyviai tik tada, jeigu deklaruojantys asmenys bei kontrolės subjektai aiškiai supranta savo teises ir pareigas, o Įstatymo įgyvendinimo institucinis, funkcinis ir procedūrinis mechanizmas bus išsamiai reglamentuotas. Deja, apie šį ir su juo susijusį naujos redakcijos VTEK įstatymą to pasakyti negaliu.
Virginijus Kanapinskas yra socialinių mokslų daktaras, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narys.
