 |
Papasakosiu istoriją. Moteris prarado darbą, nuėjo į Darbo biržą, joje pasiteiravo dėl sveikatos draudimo. Ten ją nuramino, pasakydami, jog ji turi pakankamą darbo stažą, tad ją draudžia valstybė. Niekuo rūpintis nebereikia. Praėjus metams, moteris pradėjo jaustis blogai. Užsiregistravo pas gydytoją. Laukė kelias savaites, kai atėjo vizito diena, jai registracijos langelyje pasakė, jog ji nėra drausta, tad gydytoją matys kaip savo ausis, nebent pati susimokėtų.
Nuvažiavo į Vilniaus miesto ketvirtąjį pensijų skyrių. Ten jos pareiškimą darbuotoja suplėšė ir pasakė, kad reikia važiuoti pagal gyvenamąją vietą – į antrąjį pensijų skyrių. Ten nuvažiavus buvo pasakyta, kad viską turi tvarkyti ketvirtasis pensijų skyrius, o, be to, tai jau ne pirmas atvejis, kai ketvirtasis skyrius klaidingai atsiunčia žmones. Tačiau jie pažadėjo sutvarkyti.
Praėjus daugiau nei savaitei, moterį jos vyras rado apalpusią. Nuvežus į Santariškių klinikas buvo pasakyta tas pats: nėra sveikatos draudimo. Už atliktas paslaugas reikėjo susimokėti. Po to jos dukra važiavo į ketvirtąjį pensijų skyrių, čia buvo aprėkta, kad nežino, ko ieško, tačiau galiausiai darbuotojai pripažino savo klaidą.
Praėjus daugiau nei savaitei, moterį jos vyras rado apalpusią. Nuvežus į Santariškių klinikas buvo pasakyta tas pats: nėra sveikatos draudimo.
Bet buvo praleistas laikas, kuris buvo esminis klastingai ligai. Klausimas labai paprastas: kas atsakys už šią klaidą?
Pasakojau šią istoriją savo draugams ir pažįstamiems: jie nė kiek nenustebo. Panašių istorijų jie buvo girdėję ar ir patys susidūrę. Viskas priklauso nuo to, ar turi laiko biurokratiniams trukdžiams išspręsti. Jei taip, pasekmės ne tokios skaudžios. Tačiau tai rodo, kaip atmestinai dirbama „Sodroje“.
Kas būtų, jei patenki į avariją, o, pasirodo, kad dėl kažkokio klerko kaltės likai neapdraustas? Kas būtų, jei sunkiai susirgtų vienišas žmogus, kuris neturėtų galimybių sutvarkyti dokumentų? Ar jis gautų priklausantį gydymą, ar būtų traktuojamas kaip neturintis sveikatos draudimo?
Paskambinau į Vilniaus ketvirtąjį pensijų skyrių, ten man buvo išaiškinta, kad viskas buvo padaryta laiku ir net daugiau nei privaloma. Kai pasakiau, kad daugiau nei prieš mėnesį buvo apsilankyta jų skyriuje, man atšovė, kad tokie faktai jiems nežinomi.
Skambinau „Sodros“ spaudos atstovei: ji mane suglumino, pasakydama, kad įvairių atvejų yra tūkstančiai. Tai negi dėl biurokratų aplaidumo tūkstančiai žmonių patiria žalą savo sveikatai, o galbūt ir gyvybei?
„Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius nesugebėjo per ketvirtadienį ir penktadienį pateikti atsakymo. Ministras Donatas Jankauskas taip pat nepanoro pakomentuoti šios istorijos. Kaip ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius.
Absoliutus valdininkų ir politikų abejingumas, išsisukinėjimas rodo, kad valdžiai, valdininkams yra tiesiog nusispjauti į žmogų. Jiems įstatymai negalioja, jie gali pasislėpti už įvairiausių nurodymų, instrukcijų, tarnybinių pareigybių aprašymo. Jiems nesvarbu konkretus žmogus, nes jie galvoja ir rūpinasi jei ne visa žmonija, tai bent jau visais abstrakčiais Lietuvos žmonėmis.
Ar jie taip pat ciniškai elgtųsi, jei tokia istorija nutiktų jų tėvui ar motinai? Ir ką tada galvojų, jei atsimuštų į biurokratinę sieną? Ar ir tada mojuotų pareigybinėmis instrukcijomis?
Blogiausia, kad panašu, jog tokių apmaudžių biurokratizmų yra begalė „Sodros“ sistemoje, tačiau tai nesprendžiama. Ir kiek panašus likimas laukia kitų žmonių? Po tokių valdininkų ir politikų abejingumo smagračiais gali atsidurti bet kuris iš mūsų.
Tad ar Lietuvoje galioja 19 Konstitucijos straipsnis, kuris, priminsiu, teigia: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“?
Šis komentaras pirmadienį skaitytas per Lietuvos radiją.
