XIX amžiuje ne tik Lietuvos vardas buvo ištrintas, buvo ištrinta istorija, o M. Muravjovo dėka buvo paskelbta, kad Lietuva yra nuo amžių rusų žemė. Atitinkamai buvo mokoma mokyklose ir Lietuvos istorijos. Vadovėliuose nebuvo minima Lietuvos didžiojo kunigaikštystė. Lietuviams, baigusiems mokslus, susidarydavo įspūdis, kad mūsų kraštas buvo Rusija, o lietuviai – jos pavaldiniai.
Carinė Rusija žinojo, kad vien fiziškai pavergti tautą nepakanka. Reikia sunaikinti lietuvių tapatybę. O tai geriausiai padaryti – ištrinant istoriją. Lygiai tokios pačios strategijos laikėsi ir Sovietų sąjunga: ji iškreipė ir manipuliavo Lietuvos istorija.
Pirmiausiai atgaivinamos senos klišės, esą Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Didieji kunigaikščiai esą buvo baltarusiai, o ne lietuviai. Tai ne vien istorijos savinimosi klausimas. Tai lietuvio vardo savinimasis.
Praeitų metų pabaigoje beveik be jokio dėmesio nesusilaukė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pranešimas apie tai, jog 2013 metais Lietuvos istorija buvo dažniausiais informacinės konfrontacijos taikinys.
Taikiniai pasirinkti ne atsitiktinai. Pirmiausiai atgaivinamos senos klišės, esą Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Didieji kunigaikščiai esą buvo baltarusiai, o ne lietuviai. Tai ne vien istorijos savinimosi klausimas. Tai lietuvio vardo savinimasis. Esą tie, kurie XIII – XVIII amžiuje vadinosi lietuviais, iš tikrųjų yra baltarusiai. Tokia koncepcija nereiškia, kad mums nieko nelieka. Mums lieka žemaičių pavadinimas ir etnografinis praeities supratimas: esą buvome tik valstiečių tauta. Ir tai yra lietuvių tapatybės griovimas.
XIX amžiuje vyko milžiniška kova dėl lietuvio vardo. Ją laimėjo J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti. Todėl mes ir atkūrėme Lietuvos valstybę 1918 metais. Dabar siekiama parodyti, kad viskas kuo rėmėmės, mums nepriklauso.
Kiti taikiniai – tai pokario kovos ir Lietuvos išsivadavimas iš Sovietų sąjungos. Siekiama sumenkinti šiuos laikotarpius. Kodėl? Ogi tai dar vienas smūgis mūsų tapatybei. Tauta negali skleistis be laisvės, o pokaris ir Sąjūdis – tai tie laikotarpiai, kai tauta kovojo už savo laisvę. Būtent juos ir reikia sunaikinti.
Svarbiausi šiandienos karai vyksta dėl tapatybės, dėl mūsų istorijos. Ir tai žymiai pavojingiau už energetinius karus.
Ir dabar pagalvokime, kaip atrodytų Lietuva, jei šie tikslai būtų pasiekti. Lietuviai tuomet tebūtų kažkoks istorinis nesusipratimas, kuris išliko per klaidą. Be to, dar ilgą laiką savinosi kitų istoriją. Be to, tai tauta, kuriai niekad nesisekė su laisve. Ar lietuviai norės tapatintis su tokia tauta? Ar nėra geriau pasirinkti kitas tapatybes – juk pasaulis globalus, gali važiuoti kur nori, o jei esi jaunas, pritapsi bet kur. Lietuva taps geografiniu kraštu, kuriame gyvenantys žmonės nejaus jokio ryšio, jokios atsakomybės. Štai tada ateis Lietuvos pabaiga. Būtent to ir siekia tie, kurie vykdo tokias informacines atakas.
Lietuvos istorijos žinojimas – nuo viduramžių iki nūdienos – nėra vien tik išsilavinimo dalykas, tai yra mūsų tautos ir valstybės egzistencijos pagrindas. Tai mūsų tapatybės išlaikymo pagrindas. Ir labai gaila, kad daugelis politikų, visuomenės veikėjų to nesupranta. Svarbiausi šiandienos karai vyksta dėl tapatybės, dėl mūsų istorijos. Ir tai žymiai pavojingiau už energetinius karus. Akivaizdu, kad mums šiuo metu reikia mūsų istorijos populiarinimo. Istorikų atradimai turi pasiekti visą visuomenę. Tai nėra užgaida. Tai – mūsų išgyvenimo klausimas.
