Gaila, istoriniai šaltiniai yra šykštūs, tačiau paliko šiokių tokių užuominų, kurios leidžia pažvelgti į mūsų pirmojo karaliaus žmogišką veidą.
Pirmiausia, Mindaugas buvo savo laikų vaikas. Kitoks jis negalėjo būti. O laikai buvo žiaurūs – jėga buvo sprendžiami visi konfliktai. Galime neabejoti, kad Mindaugas nuo pat mažumės buvo mokomas būti kariu. Ir drąsiu kariu. Tai buvo dar tie laikai, kai valdovas vesdavo į mūšį ir kovodavo priešakinėse linijose. Tik maždaug po šimto metų valdovai jau bus užnugaryje ir iš ten vadovaus kovai. Taigi Mindaugas neabejotinai turėjo būti drąsus, antraip jo kariai ir valdiniai nebūtų jo gerbę. Tiesa, tais laikais drąsa nieko nenustebinsi. Tik drąsus, o ne bailys, galėjo išlikti. Tačiau Mindaugas turėjo dar kai ką, kas jam leido pasiekti neregėtų aukštumų. Ogi išmintį ir strateginį protą.
Pirmą kartą Mindaugas paminimas 1219 metais. Jis priskiriamas prie svarbiausių kunigaikščių, tačiau minimas priešpaskutinis. Taigi ne jis tuo metu buvo galingiausias, ne jam buvo lemta paveldėti savo galingojo tėvo palikimą. Tačiau maždaug po 15 metų niekas Lietuvoje neabejoja, kad būtent jis yra svarbiausias valdovas. Kaip nutiko? Šaltiniai tyli, mes galime tik spėlioti. Yra du variantai – jis klasta ar žudynėmis pašalino savo konkurentus, arba – kiti kunigaikščiai žuvo mūšiuose ar mirė. Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau abu variantai rodo, kad jis buvo kantrus ir žiūrėjo strategiškai. Ir tuo tikrai išsiskyrė iš to meto kunigaikščių. Beje, patys lietuviai ir žemaičiai jį laikė išmintingu valdovu – tai yra užfiksuota kronikoje. Beje, tai sufleruoja ir jo pats vardas Mindaugas – turintis daug minčių.
Kodėl jis toks atrodė ano meto žmonėms? Anais laikais gyvenimas buvo trumpas, sprendimai buvo priimami greitai, konfliktai įsižiebdavo akimirksniu. Todėl žmogus, turintis strateginį mąstymą, priimantis sprendimus, kurių teisingumas išryškėja po kurio laiko, neišvengiamai turėjo atrodyti protingas ir išmintingas.
Beje, Mindaugas nebuvo kerštingas. Taip, tuo metu visuomenė buvo žiauri, mirtis buvo kasdieninė palydovė. Geriausias priešininkas yra miręs. Tai nebuvo svetima ir Mindaugui. Kai jis kovojo su savo brolėnu Tautvilu, nepasibodėjo nusiųsti dovanų Livonijos magistrui Andriui Štirlandiečiui pasiūlydamas nužudyti Tautvilą. Tačiau Andrius atsisakė ir pasiūlė Mindaugui kitą planą – apsikrikštyti ir tapti karaliumi. Ir kai tai pavyko, Tautvilas prarado savo pozicijas, o Mindaugas jam nekeršijo, laikė toliau nuo savęs, bet gyvybės neatėmė, nors tikriausiai galėjo.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad jis tikrai mylėjo savo antrąją žmoną Mortą. Nors jų meilės istorija slepia vieną neįprastą detalę – pirmąjį Mortos vyrą Vismantą nužudė Mindaugas. Iki galo nėra aišku, ar tai jis padarė savo rankomis, ar Vismantas žuvo mūšyje, kai priešinosi Mindaugo kariuomenei. Kaip, beje, nežinome, ar Morta mylėjo savo pirmąjį vyrą.
O štai su Mindaugu ji sutardavo. Istoriniai šaltiniai paliko duomenų, kad ji patarinėdavo vyrui ir dėl valstybinių klausimų. Aišku, Mindaugas ne visuomet jos klausydavo, tačiau jam žmona tikrai buvo svarbi. Kaip ir jų vaikai. Juk ne veltui jis iš popiežiaus išsirūpino, kad vienas iš jo vaikų taip pat gaus karaliaus karūną. Tačiau ši santuoka slėpė ir vieną tragediją. Tėvo tragediją. Mindaugas iš pirmosios santuokos turėjo dar vieną sūnų – Vaišvilką. Nors jis buvo vyriausias, tačiau ne jam buvo pažadėta karaliaus karūna. Negana to, jis turėjo apsivilkti vienuolio abitą. Galima tik spėlioti, kas virė Vaišvilko širdyje. Tačiau kad ir kaip bebūtų, kai buvo nužudytas jo tėvas, būtent jis atjojo į Lietuvą atkeršyti už jo mirtį. Tad savo pareigos tėvui jis nepamiršo.
Beje, Mindaugui tikriausiai patiko moterys. Jau minėjau, kad Mortos pirmasis vyras buvo nužudytas. O kai mirė Morta, jis neišleido namo jos sesers, nes ji jam priminė mirusią žmoną. Beje, tai ir tapo jo žūties priežastimi. Daumantas, kurio žmoną pasilaikė Mindaugas, nusprendė atkeršyti. Jį rėmė valdžios trokštantis Treniota. Ir taip 1263 metais Mindaugas buvo nužudytas. Kartu su savo vaikais. Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme.
Beje, nors Vaišvilkas ir atkeršijo už savo tėvą, tačiau ir jis buvo vėliau nužudytas. Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs.
Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug. Šią Mindaugo istoriją verta prisiminti šiandien – liepos 6 dieną.
