Be abejo, daugelis iš jūsų pasipiktins, nes juk apie elito atstovus rašo gyvenimo būdo žurnalai, rodo televizijos, jie susitinka vakarėliuose, mėgaujasi prabanga ir važinėja atostogauti į egzotiškus kraštus. O likusieji jais piktinasi. Tačiau tai nėra tikrasis elitas. Tiksliau, ne dalyvavimas vakarėliuose ir pinigų kiekis apibrėžia priklausomybę elitui.
Politinė kova nulėmė, kad žodis „elitas“ tapo keiksmažodžiu. Iš jo buvo šaipomasi, niekinama. Tokia nuostata labai panaši į bolševikinę propagandą, bet reikia pripažinti, kad kritikai buvo iš dalies teisūs: ne išoriniai dalykai apibrėžia elitą.
Antra vertus, žmonėms patinka stebėti pasakiškas puotas, o ne klausytis per televiziją deklamuojamų eilėraščių. Ir paskui piktintis, kad jie negali dalyvauti tose puotose. Tai tikriausiai yra natūralu. Tačiau ne tai yra tikrasis elitas ir ne taip jis kuriamas.
Tad kas gi tas tikrasis elitas? Mano supratimu, jį apibrėžia labai paprastas klausimas: ar jaučiame atsakomybę už šį kraštą, kuriame gyvename. Elitui priklauso tie žmonės, kurie nors kartais pagalvoja, o kas yra Lietuva ir kokią ją paliksime savo vaikams. Ir ne tik pagalvoja, bet ir atitinkamai dirba.
Kas gi tas tikrasis elitas? Elitą apibrėžia klausimas: ar jaučiame atsakomybę už šį kraštą, kuriame gyvename. Elitui priklauso tie žmonės, kurie nors kartais pagalvoja, o kas yra Lietuva ir kokią ją paliksime savo vaikams.
Ir čia kalbu ne apie šiaudinį patriotizmą, ne programines ir bereikšmes kalbas. Galvojimas apie tai, ką po savęs paliksi, yra labai natūralus ir žmogiškas veiksmas. Ir jei tą darome, jei savo galvojimą susiejame su kraštu, kuriame gimėme, tai ir daro mus elitu.
Ir nereikia manyti, kad tai tik valdžios galvos skausmas, kad vienas Algirdas Butkevičius išgelbės Lietuvą. Jokia valdžia, joks premjeras, kad ir koks jis būtų tautos mylimas ir įžvalgus, negali išgelbėti tautos, jei pati tauta nenori būti išgelbėta.
Taip jau Dievas ar likimas – čia jau tegu kiekvienas pasirenka pagal tai, ar jis tiki, ar ne – lėmė, kad gimėme ne kur kitur, o čia, Lietuvoje. Aišku, galime išvažiuoti ir palikti šį kraštą. Tai irgi pasirinkimas. Bet jei esame čia, ar jaučiame atsakomybę už tai, kokį šį kraštą paliksime savo vaikams?
Ir čia yra skiriamoji riba, ar priklausome elitui, ar ne. Aukštas pareigūnas, kuris apie nieką kitą negalvoja, tik apie savo kėdę, apie tai, kad čia ir dabar išsilaikyti, nepriklauso elitui, nors ir kokias gražias kalbas kalbėtų.
Elitui priklauso mokytojas, kuris supranta, kad jo misija – ugdyti būsimus dorus piliečius. Elitui priklauso ir ūkininkas, kuris sugrįžęs į gimtinę, ją atkūrė, sutvarkė ir žino, kad ją po savęs paliks savo vaikams, kurie galės tęsti jo darbus. Beje, toks įsipareigojimo ir sąryšio su praeitimi bei dabartimi pajautimas būdingas Punsko lietuviams. Jų lietuviškumas nesuvaidintas, jie atsirėmę į savo žemę žino savo vertę ir siekia savo vertybes perduoti savo vaikams. Tai juos daro elitu. Ir tikrai mums, gyvenantiems Lietuvoje, to tikrai reikėtų pasimokyti.
Elitas yra tie žmonės, kurie supranta, kad yra tarpininkai tarp praeities ir ateities. Ir kad jų užduotis ne tik išsaugoti, bet ir palikti gražesnę, puikesnę Lietuvą.
Štai tokių žmonių reikia. Jų yra Lietuvoje, tačiau viešojoje erdvėje akcentuojami konfliktai ir beprasmiai karai bei tų karų alaviniai kareivėliai, kurie įsivaizduoja, kad kovoja už teisingesnę Lietuvą, nors būtų daug geriau, jei jie tą energiją ir laiką skirtų kūrybai.
Iš esmės turi atsirasti elito savimonė. Tokių žmonių sluoksnio kūrimas yra pirmaeilis mūsų valstybės uždavinys. Ne beprasmės vidinės kovos, bet kūryba išgelbės Lietuvą.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
