Kai amerikiečiai renkasi tarp M.Romney ir B.Obamos, jie renkasi tarp klestinčio verslininko, kuris siekia mažinti vyriausybės išlaidas, didinti žmonių laisvę imtis iniciatyvos ir lengvai socialistinių pažadų Ameriką padaryti teisingesne, civilizuoti laukinius tenykščio kapitalizmo aspektus.
Abu kandidatai iškalbūs kaip dievai, atrodo atitinkamai, o patarėjų pulkai varžosi dėl mitrumo socialiniuose tinkluose. Tai politikai, kurie turi įsitikinimus, kalba iš įsitikinimo ir pateikia konkuruojančias politines šalies vizijas.
Kai renkasi lietuviai, jiems tenkantis pasirinkimas istoriškai ne toks blizgantis. Tarp kandidatų buvo ūkiškas, bet ryžtingai atsargus kompartijos sekretorius. Buvo į politiką patraukęs prokuroras. Buvo užjūrio vidurinės grandies biurokratas. Stebėtina, bet tarp keturių laimėjusių prezidento rinkimus – trys profesionalūs biurokratai, labiau valstybės viršininkai negu politikai (ketvirtas – lakūnas).
Iškalbos požiūriu vyrauja ne itin gražbylingi biurokratinio žargono „kaip-čia-nepasakius-ko-nors-aiškaus“ virtuozai, o vienintelis vakarietiškos iškalbos standartus atitinkantis kandidatas, amžinatilsį Stasys Lozoraitis, buvo neišrinktas būtent todėl, kad „labai jau mandriai kalba“.
Pasirinkimas prezidento rinkimuose labiau tradicinis. Vienu atveju charakterio tvirtumas lenkia mintį; pastebimas polinkis bet kokį dialogą paversti monologu. Tyčia ar ne, bet nuosekliai siekiama griežto, reiklaus, dažnai ne juokais pikto ir keliančio baimę viršininko įvaizdžio. Kitu atveju charakteris sunkiai aptinkamas, užtat nuoširdus; išklausys kiekvieną ir džiaugsmingai sutiks su viskuo, ką sako pašnekovas.
Per pirmuosius prezidento rinkimus teko žiūrėti A.Brazausko ir S.Lozoraičio debatus televizijoje kartu su tuo metu Vilniuje gyvenusiu E.Lucasu. Jam S.Lozoraičio iškalba ir idėjos padarė tokį įspūdį, kad buvo šventai įsitikinęs, jog S.Lozoraitis lengvai laimėjo debatus. E.Lucas smarkiai nustebo sužinojęs, kad pagal visuomenės nuomonės apklausas debatus triuškinamai laimėjo A.Brazauskas.
Šia prasme pasirinkimas artėjančiuose prezidento rinkimuose labiau tradicinis. Vienu atveju iškalbą dažnai atstoja „gerai pastatytas komandinis balsas“, charakterio tvirtumas lenkia mintį; pastebimas polinkis bet kokį dialogą paversti monologu. Tyčia ar ne, bet nuosekliai siekiama griežto, reiklaus, dažnai ne juokais pikto ir keliančio baimę viršininko įvaizdžio.
Kitu atveju charakteris sunkiai aptinkamas, užtat absoliučiai nuoširdus; išklausys kiekvieną ir džiaugsmingai sutiks su viskuo, ką sako pašnekovas ir, neduok Dieve, su kuo nors susipykti. Geram būti svarbiau negu daryti gerus sprendimus. Geidžiamas įvaizdis – minkštaširdis, visiems mielas žmogus.
Z.Vaišvilai labai rūpi D.Grybauskaitės sovietinio laikotarpio biografija. Tačiau su tokiomis biografijomis – pusė Seimo. Atrodo, kad už biografiją svarbiau valdymo stilius, savo metaline esme atėjęs labiau iš praeities. Esama „Mūs kolchozo pirmininko vidury ratelio“ stilistikos, kai neginčijamu autoritetu ir prieštaravimų nežinančiu balsu rikiuojami pavaldiniai ir smulkesni viršininkai. Paradoksalu, bet priešingas stilius – A.Butkevičiaus – irgi turi savo atitikmenį sovietinėje praeityje, „gerojo“ Leonido Iljičiaus Brežnevo ne itin artikuliuotame asmenyje.
Nors sovietinė propaganda pagal savo absoliutizuojančią prigimtį gerokai pagražindavo vadovų visaliaudinį populiarumą, realybėje buvo pakankamai daug nuoširdžių ir griežtojo, ir brežnevinio stiliaus gerbėjų. V.Putino ir G.Ziuganovo populiarumas rodo, kad tų gerbėjų iki šiol yra ir dabartinėje Rusijoje.
Lietuvoje taip pat. Pažiūrėkime į populiariausių politikų porą. Programiškai šaltas žmogus ir kietas viršininkas patinka žmonėms. Bet ir geras žmogus bei minkštakūnis viršininkas taip pat patinka žmonėms.
Susiklosto šizofreniška padėtis. Lietuvos politikos populiarumo viršūnėje yra visiškos priešybės temperamento, retorikos ir stiliaus prasme. Galima pakankamai drąsiai spėti, kad ir vienas, ir kitas patinka nemažam skaičiui vienų ir tų pačių rinkėjų. Kokias traumas reikia patirti, kad tautos dvasia būtų taip suskaldyta? (šizofrenijos liga apibūdinama kaip atskirų psichikos procesų vienovės nebuvimas, asmenybės skilimas).
Palyginti su 2009-ųjų metų prezidento rinkimais, D.Grybauskaitė greičiausiai prarado už ją balsavusius šiuolaikiškesnius rinkėjus, kuriems atgrasus paternalizmas, trankymas kumščiu į stalą ir pakeltas balsas. Tokių rinkėjų, ko gero, nėra daug, tačiau tų kelių procentų gali pritrūkti iki pergalės pirmajame rinkimų rate.
Kartu reikia sutikti su K.Girniumi, kad dabartinė šalies vadovė su visais trūkumais ir klaidomis yra geriausia šiuolaikinės Lietuvos prezidentė. Šiaip ar taip, atmetus periodiškus populizmo priepuolius ir paklydimus tarp trijų teisėsaugos pušų, dabartinė šalies vadovė galų gale atsirenka, kas svarbiausia, ir nuosekliai remia pagrindinius finansų ir ekonominės politikos principus, energetinės nepriklausomybės siekius ir po ankstyvų klaidų grįžo prie subalansuotos euroatlantinės užsienio politikos. O ryžtingas vadovavimo stilius, pasirodo, padeda išsilaikyti populiarumo viršūnėse.
Toks populiarumas – logiškas, jei laikysime tai reakcija į neryžtingumo, politinės valios nebuvimo, plaukimo pasroviui žemumas, kurias pasiekė kai kurie jos pirmtakai.
Palyginti su 2009-ųjų metų prezidento rinkimais, D.Grybauskaitė greičiausiai prarado už ją balsavusius šiuolaikiškesnius rinkėjus, kuriems atgrasus paternalizmas, trankymas kumščiu į stalą ir pakeltas balsas.
Bus nusivylusių prezidente ir tarp konservatorių. Vieniems nepriimtinas perdėm ciniškas politinės naudos skaičiavimas, kiti įžvelgia abejingumą vertybėms, treti – inteligentiškumo stoką.
Kita vertus, pasvėrus kai kurių buvusių prezidentų inteligentiško nieko neveikimo kainą, įmanoma suprasti galimą sprendimą remti prezidento rinkimuose D.Grybauskaitę. Juolab, kad A.Butkevičius per daug sėkmingai atstovauja nieko neveikimo alternatyvai, o principinga D.Grybauskaitės laikysena pirmos instancijos teismo nuteistų asmenų vadovaujamos Darbo partijos atžvilgiu panašėja į vertybiškesnį požiūrį.
TS-LKD gali nuspręsti remti D.Grybauskaitę dėl keleto labai konkrečių priežasčių. Pirmiausia labiau apsimoka remti nugalėtoją. Antra, formulė remti tiek, kiek D.Grybauskaitė priverčia A.Butkevičių laikytis subalansuotos finansų ir ekonominės politikos, turi pakankamai gerbtiną dalykinį pagrindą, nes kol kas dabartinės A.Butkevičiaus Vyriausybės veikla didžia dalimi apsiriboja buvusios Vyriausybės darbų tąsa.
Trečia, kelti TS-LKD kandidatą reiškia sugrąžinti pastarųjų metų partijos pirmininko rinkimų takoskyrų skausmus, oficialiai vadinamus „demokratijos švente“. Ketvirta, TS-LKD kandidato iškėlimas labiau suskaldytų rinkėjų balsus ir būtų geriausia įmanoma pagalba A.Butkevičiui prezidento rinkimuose. Reikia tikėtis, kad TS-LKD nenusigyvens iki to, jog padės savo svarbiausio ideologinio ir politinio priešininko – LSDP – kandidatui.
Grįžtant prie klausimo, koks bus pasirinkimas prezidento rinkimuose, galima spėti, kad staigmenų tikėtis sunku. Lietuviškos demokratijos paklausos ir pasiūlos dinamika kol kas nežada poslinkių vientisesnės ir harmoningesnės tautos dvasios link.
Būtų drąsu tikėtis, kad šiuose prezidento rinkimuose pasiūlos pusėje atsiras labiau subalansuotas ryžtingumo ir demokratiškumo derinys. Idealaus pirkinio „du viename“ nebus, laukia įprastai šizofreniškas meniu. Rinkėjai, kuriems sunku nuspręsti, kas geriau, – veiksmingumas ar lipšnumas – susiims už galvų: bukvaliai, anot Sūrskio su Mauzeriu, nors persiplėšk.
Bet dar yra valios ištekliaus kampas. D.Grybauskaitės kietumo ir A.Butkevičiaus minkštumo sambūvis gali baigtis tuo, jog šalies vadovė ras būdų „kiek galima švelniau ir be kraujo praliejimo“ įtikinti premjerą paprasčiausiai pasikuklinti ir nedalyvauti rinkimuose.
Įdomus turėtų būti toks pokalbis tarp dviejų suskilusios lietuviškos dvasios pusių.