Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Virgis Valentinavičius: TT + DP = Mikė Pūkuotukas kaimo vestuvėse

Kol Darbo partija ir „Tvarkos ir teisingumo“ partija laimingos ruošiasi švęsti bernvakarius prieš jungtuves, reikia padėkoti „Facebook“, pakrikštijusiam naują partinę santuoką „Darbotvarke“. Gausioje šių vestuvių spaudoje pagrįstai pastebima, kad V.Uspaskichas „Darbotvarke“ bando spręsti partijos problemas su teismais, o R.Paksas ieško būdų suaktyvinti partiją, kurios rezultatų rinkimuose augimu nepavadinsi.

Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną galimą partinių jungtuvių priežastį: abiejų partijų lyderiai išgyvena sunkius laikus.

 V.Uspaskichas pralaimi visus bandymus išsisukti arba atitolinti teismo sprendimą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Jo ir partijos reitingai atitinkamai krenta. R.Paksui sunkiai sekasi grįžti iš Europarlamento į Lietuvą. Po pralaimėjimo Strasbūro teisme, kai  buvo iš esmės patvirtintas prezidentinės  apkaltos teisėtumas, R.Paksas vis labiau tolsta už horizonto. Tad partinės jungtuvės gali būti ir abiejų partijų lyderystės krizės išraiška.

V.Uspaskicho problemas didele dalimi lemia negailestinga ir nuosekli socialdemokratų (padedant Prezidentūrai) kampanija maksimaliai susilpninti pavojingiausią varžovą, su kuriuo LSDP konkuruoja dėl to paties rinkėjų segmento.

Tai –  ta pati taktika, kaip ir per pirmąjį V. Uspaskicho  „atėjimą“. Tuomet A.Brazausko aplinka santuoką su Darbo partija aiškino būtinybe „uždusinti glėbyje“ V.Uspaskichą. Žinoma, vardan tos Lietuvos.

V.Uspaskicho problemas lemia negailestinga ir nuosekli socialdemokratų (padedant Prezidentūrai) kampanija maksimaliai susilpninti pavojingiausią varžovą, su kuriuo LSDP konkuruoja dėl to paties rinkėjų segmento.

Tuomet  viskas baigėsi V.Uspaskicho diplomo skandalu ir atsistatydinimu. Kita vertus, dusinimai glėbyje buvo trumpalaikiai. V. Uspaskichas prisikėlė ir dabar stebime jo antrąjį „atėjimą“.  Koks kritimas ir kokios galimybės prisikelti bus šįkart, priklausys nuo teismų.

Socialdemokratai ir tada, ir dabar bando save vaizduoti kažkokiais geresniais, kokybiškesniais ne itin atsakingos koalicijos partneriais. Štai R.Pakso ir V.Uspaskicho jungtuvių tema socialdemokratų propagandistų iškart grojama taip: „Vajėzau, šitie niekadėjai susijungę gali pretenduoti į premjero postą“. Suprask, šalin rankas nuo vienintelio ir nepamainomo premjero Algirdo Butkevičiaus.

Koalicijos lipdymo laikotarpiu  panašiai buvo intrepretuojami griežti Prezidentūros reikalavimai įstatyti į rėmus teisiamus Darbo partijos lyderius. Tada buvo aiškinama: „Tai puolimas ne prieš V.Uspaskichą, bet prieš gerąjį A.Butkevičių“.   

Reikia pripažinti, kad socialdemokratų propaganda partinių vestuvių situacijoje A.Butkevičių sumaniai pateikė kaip Mikę Pūkuotuką, visiškai netyčia atsidūrusį  įvairių klastingų pelėdų  ir teisiamų raudonskruosčių paršelių draugijoje.

Socialdemokratų propagandos subtilybės juo įdomesnės stiprėjant  įspūdžiui, kad A.Butkevičius yra šiek tiek butaforinis premjeras, panašesnis į iškabą, negu realų galios centrą.  Viešai vystomas socialdemokratų naratyvas – gerasis žmogus iš Vilkaviškio A.Butkevičius nemalonioje draugijoje dirba vardan tos Lietuvos – Mikės Pūkuotuko autorystei šiek tiek per gudrus ir per įžūlus.  Pagal braižą  labiau įtartum geležinę J.Bernatonio ranką,  G.Kirkilo talentą išmaniajai demagogijai ir mirtinai elegantišką J.Oleko cinizmą. 

Kita vertus, kad ir kiek sėkmingai suktųsi labiausiai patyrusių socialdemokratų politikos operatorių troikos išmonės malūnas, nereikia pamiršti pradinės priežasties, kodėl malami šie propagandiniai miltai. Ta priežastis yra tikrovė, kurią reikia slėpti.

O tikrovė labai paprasta: politikos turinio prasme programinis  populizmas yra pagrindinis šios koalicijos ideologinės – jei norite, „vertybinės“ – vienybės pagrindas. Socialdemokratų populizmas niekuo ne geresnis už „darbiečių“ ar „tvarkiečių“ populizmą. Atidėjus į šoną smulkius barnius dėl postų,  jokių principinių nesutarimų tarp koalicijos partnerių nėra, jungtuvės nė iš tolo negresia koalicijos vienybei. O ilgalaikės konkurencijos kovas dėl tų pačių rinkėjų (V. Uspaskicho murdymą) patyrę socialdemokratai sugebės tiksliai dozuoti be realaus pavojaus koalicijai.

Populistinę koaliciją papildomai vienija bendras galvosūkis, kaip greičiau priversti rinkėjus užmiršti prieš rinkimus duotus pažadus. Nes kai kalbama apie realius darbus, tai, neturint savų idėjų,  tiesiog  tęsiama buvusios Vyriausybės finansų, socialinė, energetikos politika. Ir dėkui Dievui.

Čia vėl  gražu matyti primygtinai ir nuolat kartojamą  mantrą apie Vyriausybės politiką: „Mes nedarome skubotų sprendimų“.   Atidžiau įsižiūrėjus  tai tik šiek tiek pakeistas labiau tikrovę atitinkantis teiginys „mes nieko nedarome“.

Manau, Lietuvos politikos scenos stebėtojai su stažu nesunkiai atseks tokio „pasukimo“ pradinį šaltinį. Nepaisant to, kad dabar valdo tarytumi jaunesnė socialdemokratų karta, stilistika iš esmės  brazauskinė.  A.M.Brazauskas išvengė daugybės politinių audrų ir sukrėtimų neskubėdamas daryti  jokių  sprendimų, pirmiausia tokių, kurie grėstų nors menkiausia užuomina į reformą. Kažkieno pavadintas geriausiu Lietuvos medžiotoju „ant palaukimo“,  AMB buvo meistras tempti laiką ir kantriai  numarinti  susidomėjimą pačiais aštriausiais klausimais.

Dabar didžiausios problemos ten, kur rodoma iniciatyva. Sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis  yra  įtikinamas įrodymas, kad geriau jau brazauskinis nieko neveikimas.

R.Paksas nublanko, V.Uspaskichas blanksta, o štai V.Mazuronio plunksnos vis spalvingesnės.

Būdamas užkietėjęs žvejas, išskirčiau vienintelę  sritį, kurioje yra ir nauja politika, ir sprendimai:  žvejybą ir medžioklę.  Tai aplinkos viceministro L.Jonausko nuopelnas. Pats būdamas žvejas mėgėjas, jis ėmėsi darbų aktyvinti žuvivaisą ir apsaugą, suvaldyti brakonieriavimą, ir norisi nuoširdžiai palinkėti jam sėkmės. Kiek nedaug reikia: skaudžiausių problemų išmanymo ir  noro realiai pakeisti padėtį. 

Tai – kontrastas abejingam buvusio ministro G.Kazlausko ir jo viceministrų požiūriui į žvejybą ir medžioklę.  

Dabartinis aplinkos ministras V.Mazuronis apie žvejybą greičiausiai išmano ne kažin ką, kaip ir dauguma etatinių Seimo narių (sprendžiant iš kai kurių balsavimų aname Seime).   Tačiau tai netrukdo  jam, pirmiausia, įdarbinti gerą viceministrą, ir, antra, kūrybiškai  naudoti viceministro pasiekimus  agresyviems viešiesiems ryšiams ir įspūdingai savireklamai.

V. Uspaskicho vertus viešųjų ryšių triukus demonstruojantis V.Mazuronis yra  dar vienas argumentas Darbo ir „Tvarkos irteisingumo“  jungtuves laikyti dabartinių partijų lyderių politinio susidėvėjimo pasekme.  R.Paksas nublanko, V.Uspaskichas blanksta, o štai V.Mazuronio plunksnos vis spalvingesnės.

Jis daro rimtą paraišką ilgesnėje perspektyvoje tapti jungtinės partijos lyderiu. Žinoma, jei spės iki to, kol socialdemokratų troika sumeistraus planingą nustekentos „Darbotvarkės“  įsiurbimą, pageidautina be LSDP  pavadinimo keitimo.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?