Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną galimą partinių jungtuvių priežastį: abiejų partijų lyderiai išgyvena sunkius laikus.
V.Uspaskichas pralaimi visus bandymus išsisukti arba atitolinti teismo sprendimą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Jo ir partijos reitingai atitinkamai krenta. R.Paksui sunkiai sekasi grįžti iš Europarlamento į Lietuvą. Po pralaimėjimo Strasbūro teisme, kai buvo iš esmės patvirtintas prezidentinės apkaltos teisėtumas, R.Paksas vis labiau tolsta už horizonto. Tad partinės jungtuvės gali būti ir abiejų partijų lyderystės krizės išraiška.
V.Uspaskicho problemas didele dalimi lemia negailestinga ir nuosekli socialdemokratų (padedant Prezidentūrai) kampanija maksimaliai susilpninti pavojingiausią varžovą, su kuriuo LSDP konkuruoja dėl to paties rinkėjų segmento.
Tai – ta pati taktika, kaip ir per pirmąjį V. Uspaskicho „atėjimą“. Tuomet A.Brazausko aplinka santuoką su Darbo partija aiškino būtinybe „uždusinti glėbyje“ V.Uspaskichą. Žinoma, vardan tos Lietuvos.
V.Uspaskicho problemas lemia negailestinga ir nuosekli socialdemokratų (padedant Prezidentūrai) kampanija maksimaliai susilpninti pavojingiausią varžovą, su kuriuo LSDP konkuruoja dėl to paties rinkėjų segmento.
Tuomet viskas baigėsi V.Uspaskicho diplomo skandalu ir atsistatydinimu. Kita vertus, dusinimai glėbyje buvo trumpalaikiai. V. Uspaskichas prisikėlė ir dabar stebime jo antrąjį „atėjimą“. Koks kritimas ir kokios galimybės prisikelti bus šįkart, priklausys nuo teismų.
Socialdemokratai ir tada, ir dabar bando save vaizduoti kažkokiais geresniais, kokybiškesniais ne itin atsakingos koalicijos partneriais. Štai R.Pakso ir V.Uspaskicho jungtuvių tema socialdemokratų propagandistų iškart grojama taip: „Vajėzau, šitie niekadėjai susijungę gali pretenduoti į premjero postą“. Suprask, šalin rankas nuo vienintelio ir nepamainomo premjero Algirdo Butkevičiaus.
Koalicijos lipdymo laikotarpiu panašiai buvo intrepretuojami griežti Prezidentūros reikalavimai įstatyti į rėmus teisiamus Darbo partijos lyderius. Tada buvo aiškinama: „Tai puolimas ne prieš V.Uspaskichą, bet prieš gerąjį A.Butkevičių“.
Reikia pripažinti, kad socialdemokratų propaganda partinių vestuvių situacijoje A.Butkevičių sumaniai pateikė kaip Mikę Pūkuotuką, visiškai netyčia atsidūrusį įvairių klastingų pelėdų ir teisiamų raudonskruosčių paršelių draugijoje.
Socialdemokratų propagandos subtilybės juo įdomesnės stiprėjant įspūdžiui, kad A.Butkevičius yra šiek tiek butaforinis premjeras, panašesnis į iškabą, negu realų galios centrą. Viešai vystomas socialdemokratų naratyvas – gerasis žmogus iš Vilkaviškio A.Butkevičius nemalonioje draugijoje dirba vardan tos Lietuvos – Mikės Pūkuotuko autorystei šiek tiek per gudrus ir per įžūlus. Pagal braižą labiau įtartum geležinę J.Bernatonio ranką, G.Kirkilo talentą išmaniajai demagogijai ir mirtinai elegantišką J.Oleko cinizmą.
Kita vertus, kad ir kiek sėkmingai suktųsi labiausiai patyrusių socialdemokratų politikos operatorių troikos išmonės malūnas, nereikia pamiršti pradinės priežasties, kodėl malami šie propagandiniai miltai. Ta priežastis yra tikrovė, kurią reikia slėpti.
O tikrovė labai paprasta: politikos turinio prasme programinis populizmas yra pagrindinis šios koalicijos ideologinės – jei norite, „vertybinės“ – vienybės pagrindas. Socialdemokratų populizmas niekuo ne geresnis už „darbiečių“ ar „tvarkiečių“ populizmą. Atidėjus į šoną smulkius barnius dėl postų, jokių principinių nesutarimų tarp koalicijos partnerių nėra, jungtuvės nė iš tolo negresia koalicijos vienybei. O ilgalaikės konkurencijos kovas dėl tų pačių rinkėjų (V. Uspaskicho murdymą) patyrę socialdemokratai sugebės tiksliai dozuoti be realaus pavojaus koalicijai.
Populistinę koaliciją papildomai vienija bendras galvosūkis, kaip greičiau priversti rinkėjus užmiršti prieš rinkimus duotus pažadus. Nes kai kalbama apie realius darbus, tai, neturint savų idėjų, tiesiog tęsiama buvusios Vyriausybės finansų, socialinė, energetikos politika. Ir dėkui Dievui.
Čia vėl gražu matyti primygtinai ir nuolat kartojamą mantrą apie Vyriausybės politiką: „Mes nedarome skubotų sprendimų“. Atidžiau įsižiūrėjus tai tik šiek tiek pakeistas labiau tikrovę atitinkantis teiginys „mes nieko nedarome“.
Manau, Lietuvos politikos scenos stebėtojai su stažu nesunkiai atseks tokio „pasukimo“ pradinį šaltinį. Nepaisant to, kad dabar valdo tarytumi jaunesnė socialdemokratų karta, stilistika iš esmės brazauskinė. A.M.Brazauskas išvengė daugybės politinių audrų ir sukrėtimų neskubėdamas daryti jokių sprendimų, pirmiausia tokių, kurie grėstų nors menkiausia užuomina į reformą. Kažkieno pavadintas geriausiu Lietuvos medžiotoju „ant palaukimo“, AMB buvo meistras tempti laiką ir kantriai numarinti susidomėjimą pačiais aštriausiais klausimais.
Dabar didžiausios problemos ten, kur rodoma iniciatyva. Sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis yra įtikinamas įrodymas, kad geriau jau brazauskinis nieko neveikimas.
R.Paksas nublanko, V.Uspaskichas blanksta, o štai V.Mazuronio plunksnos vis spalvingesnės.
Būdamas užkietėjęs žvejas, išskirčiau vienintelę sritį, kurioje yra ir nauja politika, ir sprendimai: žvejybą ir medžioklę. Tai aplinkos viceministro L.Jonausko nuopelnas. Pats būdamas žvejas mėgėjas, jis ėmėsi darbų aktyvinti žuvivaisą ir apsaugą, suvaldyti brakonieriavimą, ir norisi nuoširdžiai palinkėti jam sėkmės. Kiek nedaug reikia: skaudžiausių problemų išmanymo ir noro realiai pakeisti padėtį.
Tai – kontrastas abejingam buvusio ministro G.Kazlausko ir jo viceministrų požiūriui į žvejybą ir medžioklę.
Dabartinis aplinkos ministras V.Mazuronis apie žvejybą greičiausiai išmano ne kažin ką, kaip ir dauguma etatinių Seimo narių (sprendžiant iš kai kurių balsavimų aname Seime). Tačiau tai netrukdo jam, pirmiausia, įdarbinti gerą viceministrą, ir, antra, kūrybiškai naudoti viceministro pasiekimus agresyviems viešiesiems ryšiams ir įspūdingai savireklamai.
V. Uspaskicho vertus viešųjų ryšių triukus demonstruojantis V.Mazuronis yra dar vienas argumentas Darbo ir „Tvarkos irteisingumo“ jungtuves laikyti dabartinių partijų lyderių politinio susidėvėjimo pasekme. R.Paksas nublanko, V.Uspaskichas blanksta, o štai V.Mazuronio plunksnos vis spalvingesnės.
Jis daro rimtą paraišką ilgesnėje perspektyvoje tapti jungtinės partijos lyderiu. Žinoma, jei spės iki to, kol socialdemokratų troika sumeistraus planingą nustekentos „Darbotvarkės“ įsiurbimą, pageidautina be LSDP pavadinimo keitimo.