Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: 'Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną'.“
Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“
Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“
Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“
Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave.“
Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kitus jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo.“ (Mk 10, 17–30)
Jėzus ruošiasi išvykti, tęsti savo kelionę Jeruzalės link. Prie jo pribėga išties įdomus žmogus, kurio elgesys ir žodžiai verti mūsų dėmesio. Kreipdamasis į Jėzų šis žmogus jį vadina „geruoju mokytoju“ ir čia pat sulaukia mokytojo atsako, kad tik Dievas yra tikrai geras, tarsi sakytų jam, kad nei aš, nei tu, žmogau, nesi toks jau geras, koks būti norėtum ar manaisi esąs. Perdėtai aukštą savivertę besikreipiantysis demonstruoja ir tada, kai sako nuo jaunystės vykdantis visus Dievo įsakymus. Kažin ar kuris nors krikščionis galėtų taip drąsiai apie save pasakyti?
Tas evangelijoje minimas žmogus yra mūsų projekcija: aukšta savivertė, pasitikėjimas savo teisumu, drąsa, tikrumas, kad Jėzus manimi džiaugiasi ir susitikęs galėtų tik patapšnoti per petį.
Tas evangelijoje minimas žmogus yra mūsų projekcija: aukšta savivertė, pasitikėjimas savo teisumu, drąsa, tikrumas, kad Jėzus manimi džiaugiasi ir susitikęs galėtų tik patapšnoti per petį, pagirti ir pristatyti kitiems kaip idealą pasiekusį autoritetą – tai viltys ir mintys, kažkur giliai besisukiojančios kiekvieno krikščionio galvoje.
Asmeniškai man tai primena klausyklą, kai atgailos ir susitaikinimo sakramento švęsti atėjęs katalikas kalba ne apie savo nuodėmingumą ar trūkumus, bet vardija koks geras yra: „nieko nenužudžiau, nieko nepavogiau, niekam nieko blogo nepadariau ir t.t.“. Nieko nedarymas, beje, irgi dažnai gali būti nuodėmė. Tik po kelių minučių gali išaiškėti, kad vis dėlto jis „tik marčiai negali atleisti, jos nekenčia ir niekada su ja nesitaikys“...
Evangelijos ištraukos žmogus irgi pilnas kontrastų. Iš pažiūros jis uolus, „pribėgantis“ prie mokytojo, skubantis pas jį, siekiantis tobulumo ir trokštantis išganymo, taigi – uolus tikintysis, šiuo požiūriu tikrai galintis būti pavyzdžiu daug kam. Tačiau jis bėga ne ieškoti tiesos, kurią manosi žinąs ir pats, o siekiantis paskelbti visiems savo teisumo. „Parduok viską, ką turi, ir išdalink vargšams“, sako jam ir mums dieviškasis Mokytojas tada ir šiandien. Atsimerk, pamatyk tiesą apie save, išgirsk ir pasiryžk prisiimti įsipareigojimą keistis, nes kad ir koks tobulas jaustumeis esąs, keistis visada atsiras erdvės.
Krikščionys maldoje sako: „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip žemėje“. Šiame sakinyje glūdi raktas ne tik suprasti šio sekmadienio Evangelijos ištraukai, bet ir laimėti trokštamam išganymui – tai nuolankumas tiesai apie mane patį ir ryžtas keisti savo egzistenciją pagal Jėzaus išsakytą valią. Ir lieka tada mums, kaip ir tam žmogui, arba „pasitraukti“ ir toliau gyventi pagal savo asmeninę valią, arba apsispręsti teikti Dievui primatą virš visko, virš turimų daiktų ir turtų, o vargšuose matyti brolius ir seseris, kuriems vienaip ar kitaip esame skolingi meilės ir pagalbos.
Evangelijos kvietimas apsispręsti šiandien skamba asmeniškai kiekvienam iš mūsų, o Jėzus užtikrina, kad nėra nė vieno, kuris dėl Jo ir dėl Evangelijos visko atsisakęs, negautų šimteriopai.
Palyginti nedaug istorijoje buvo tokių, kurie išgirdo šiandienos Evangelijos žodžius ir radikaliai pakeitė savo gyvenimus. Galima paminėti Antaną, egiptietį iš turtingos šeimos, kuris Jėzaus žodžių paveiktas pasitraukė gyventi į dykumą ir tapo daugybės vienuolių abatu (tėvu). Taip pat ir Pranciškus iš Asyžiaus, kuris paliko viską ir nusprendė vien skelbti Evangeliją. Evangelijos kvietimas apsispręsti šiandien skamba asmeniškai kiekvienam iš mūsų, o Jėzus užtikrina, kad nėra nė vieno, kuris dėl Jo ir dėl Evangelijos visko atsisakęs, negautų šimteriopai.
