Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. (Lk 20, 27-38)
Tokį pasakojimą sadukiejai sukurpė pajuokai tų, kurie tiki mirusiųjų prisikėlimu. Jei moteris turėjo vieną po kito septynis vyrus, tai kurio žmona ji bus naująjame pasaulyje?
Vaizduotės stoka naują gyvenimą piešia šio gyvenimo spalvomis, o amžinybės grožį nuskurdina laikinumo pilkuma.
Tokios istorijos kurpiamos pasijuokti iš tų, kurie netiki, jog gyvenimas baigiasi mirtimi. Taip juokiamasi iš tų, kurie išdrįsta tikėtis gyvenimo tęsinio.
Tokios istorijos kaip ši, visgi turi silpną vietą. Čia apie dabartinį ir apie būsimąjį gyvenimą mąstoma kaip apie tokį pat dalyką, žiūrima tomis pačiomis akimis, matuojama tokiais pat matais. Po perėjimo per tamsų mirties slenkstį nesitikima jokio pasikeitimo. Siūlomas toks pats ir tas pats gyvenimas. Būtent šia silpna pasakojimo vieta Jėzus ir pasinaudoja atsakydamas norintiems iš jo pasišaipyti.
Istorija grįžta bumerangu. Ji apnuogina daugumos mąstymo dafektą. Vaizduotės stoka naują gyvenimą piešia šio gyvenimo spalvomis, o amžinybės grožį nuskurdina laikinumo pilkuma.
Jėzus sako, jog yra būtent visiškai priešingai!
Naujumas, kurį Dievas mums ruošia nėra jau pažįstamo gyvenimo pagražinimas ar pataisymas, ar jo trūkumų panaikinimas.
Naujumas, kurį Dievas mums ruošia nėra jau pažįstamo gyvenimo pagražinimas ar pataisymas, ar jo trūkumų panaikinimas.
Šis naujumas viršija mūsų įsivaizdavimus, nes Dievas nuolat mus stebina savo meile.
Naujumas susprogdina mūsų egzistencijos ribotumą ir žemažiūriškumą, ir ją atmaino, pripildydamas nesitikėtos pilnatvės.
Tai, kas laukia, yra priešingybė sadukiejų mąstymui. Ne šitas gyvenimas kreipia mus į amžinybę, bet amžinybė turi perkeisti ir kitais keliais vedžioti dabartinę mūsų egsistenciją. Mūsų gyvenimas negali būti sveriamas šio praeinančio laiko svarsčiais, bet vien amžinybės kriterijais. Mūsų gyvenimo vertingumas priklauso ne nuo trumpalaikės, bet nuo amžinos sėkmės. Tokioje perspektyvoje mūsų istorija, varginga trapumu paženklintų vyrų ir moterų istorija, tampa Dievo istorija.
Dievo, kuris nenori būti laikomas mirusiųjų Dievu. Dievu, apie kurį skaitome praeities dokumentuose, garbinguose liudijimuose to, ką seniai užpustė laiko smiltys. Ne, Dievas yra gyvųjų Dievas, nes jo Žodis, jo buvimas, jo sandora, sudarinėjama su mumis, ištraukia mus iš mirties glėbio ir stumteli į nuotykius, vedančius į amžinumą.
Dievas yra gyvųjų Dievas, jo Žodis, jo buvimas, jo sandora, sudarinėjama su mumis, ištraukia mus iš mirties glėbio ir stumteli į nuotykius, vedančius į amžinumą.
Kaip čia neprisiminsi nuostabių liturgijos žodžių per kūdikio Krikštą laiminant mamą: “Dieve, kuris davei krikščionėms motinoms džiugią viltį regėti savo vaikus amžinai laimingus…” Taip, ši moteris pagimdė žmogų, kuriam skirta gyventi ne 80 ar 90 metų, bet amžinai! Štai šitaip dabartinis laikas nušviečiamas mūsų laukiančios ateities šviesa.
