Siekiama atskirai pertvarkyti tik vieną krizių valdymo mechanizmą, o šios iniciatyvos įgyvendinimo procesas neatitinka pagrindinių teisėkūros principų. Todėl Vyriausybei šiandien siūlyčiau nepritarti šiai pertvarkai.
Dėl sparčios globalizacijos, klimato kaitos ir kitų priežasčių daugėja sisteminių grėsmių, kurios sukelia įvairias krizes (ekonomines krizes, infekcines epidemijas, įvairias katastrofas ir stichines nelaimes). Vien tik per pastaruosius trejus metus Lietuva susidūrė su COVID-19 sukelta visuomenės sveikatos ir ekonomikos krize (2020 m.), ekstremaliomis situacijomis dėl afrikinio kiaulių maro (2019 m.) ar sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje (2018 m. ir 2019 m.), aplinkosauginėmis nelaimėmis (pvz., gaisru įmonėje „Ekologistika” 2019 m.), daugeliu kibernetinių atakų ar potvyniu Registrų centro serverinėje (2020 m.).
Kadangi COVID-19 pandemija yra plataus masto ir ilgos trukmės krizė, ji reikalauja greito, lankstaus ir įvairiapusiško atsako. Kas Lietuvos Vyriausybei padėjo užgesinti pirmąją koronaviruso bangą mūsų šalyje ir kaip šių receptų laikomasi civilinės saugos sistemos pertvarkoje?
Kadangi krizių valdymo ir ekstremaliųjų situacijų valdymo sistemos nebuvo tinkamai pasiruošusios suvaldyti koronaviruso protrūkį Lietuvoje, pasiteisino sprendimas sukurti atskirą krizės valdymo sistemą, kurią kaip pagrindinį krizės valdymo mechanizmą Vyriausybės kanceliarijoje sudaro COVID-19 valdymo komitetas, administravimo ir koordinavimo grupė bei kitos darbinės grupės. Taip krizės valdymo branduolyje atsirado dvi centrinės institucijos, galinčios koordinuoti įvairius krizės valdymo klausimus.
Kadangi COVID-19 pandemija yra plataus masto ir ilgos trukmės krizė, ji reikalauja greito, lankstaus ir įvairiapusiško atsako.
S.Skvernelio pirmininkaujamas Vyriausybės COVID-19 komitetas ir kelių Vyriausybės kanceliarijos vadovų vadovaujamos darbo grupės aktyviai ėmėsi logistinių, paramos verslui, informacijos valdymo ir kitų „kovidinių“ reikalų. Tai padėjo valstybės operacijų centro vadovui A.Verygai sutelkti dėmesį visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros klausimams. Gaisrą Alytuje bendromis pastangomis likvidavo Alytaus priešgaisrinė tarnyba, Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba ir Alytaus miesto savivaldybė, kurios meras N.Cesiulis telkė įvairią paramą šios nelaimės metu.
Tačiau pagal pasiūlytus civilinės saugos sistemos pertvarkos projektus ekstremaliųjų situacijų prevencijos ir valdymo procesų priežiūrą bei kontrolę numatoma centralizuoti vienoje grandyje – naujame Civilinės ir priešgaisrinės saugos departamente prie VRM. Jo direktorius paprastai būtų skiriamas valstybės operacijų vadovu, nepaisant to, kad civilinės saugos pareigūnai nesiėmė vadovauti ekstremaliosioms situacijoms nei dėl COVID-19 sukeltos epidemijos, nei gaisro Alytuje atveju.
Pirmosios COVID-19 bangos metu Lietuvoje krizės valdymo tinklas buvo diferencijuotas pagal įvairias funkcines ir teritorines grupes. Taip atsirado galimybės per įvairius darinius (kelias Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro (VESOC) grupes, kelias Vyriausybės kanceliarijos grupes, Sveikatos apsaugos ministerijos ekstremaliosios situacijos centrą ir jo štabą, savivaldybių ekstremaliųjų situacijų centrus, t. t.) į šios krizės valdymą įtraukti įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų, kitų organizacijų atstovų.
Nors dabartinėje civilinės saugos sistemoje grėsmės vis dar valdomos žinybiškai, naujame civilinės saugos modelyje nelieka pagrindinių kolegialių organų, nes Valstybės ekstremaliųjų situacijų komisijos ir VESOC numatyta atsisakyti kaip perteklinių grandžių. Ateityje paskelbus ekstremaliąją situaciją, Civilinės ir priešgaisrinės saugos departamento prašymu valstybės institucijos privalėtų deleguoti savo tarnautojus ir darbuotojus, kurie taptų tiesiogiai pavaldžiais ir atskaitingais šio departamento (kaip vieno valdymo centro) pareigūnams.
Dėl sisteminių grėsmių nenuspėjamumo krizinių situacijų valdymo metu reikalingas didelis lankstumas.
Tiesa, ateityje neketinama atsisakyti savivaldybių ekstremalių situacijų komisijos, bet bendradarbiavimą su savivaldybėmis labiausiai planuojama grįsti privalomais nurodymais iš viršaus. Abejotina, ar tai padės sukurti veiksmingą bendradarbiavimo tarp nacionalinio lygmens ir vietos savivaldos mechanizmą, kaip to siekiama COVID-19 strategijos įgyvendinimo plane.
Dėl sisteminių grėsmių nenuspėjamumo krizinių situacijų valdymo metu reikalingas didelis lankstumas. COVID-19 krizės metu valdymo sistema buvo pakoreguota, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės atstovus priskiriant prie įvairių krizės valdymo grandžių ar diferencijuojant epidemijos valdymo reikalavimus pagal atskiras savivaldybes.
Gesinant gaisrą Alytuje buvo siekiama greitai reaguoti į besikeičiančius poreikius vietoje nepaskelbus ekstremaliosios situacijos valstybės lygiu. Tačiau civilinės saugos sistemos pertvarka daugiausia apsiriboja įvairių ekstremaliųjų situacijų valdymo etapų reglamentavimu, kurio detalios nuostatos įstatymuose ir jų įgyvendinimo aktuose ateityje gali riboti galimybes lanksčiai prisitaikyti prie specifinių krizinių situacijų, reikalaujančių visiškai skirtingo atsako skirtingais laikotarpiais. Nors šiame teisės aktų pakete numatytos aktualios nuostatos dėl mokymų ar savanorių dalyvavimo, šios pertvarkos metu trūksta dėmesio kitoms „minkštosioms“ priemonėms.
Tokios priemonės kaip krizės valdymo tinklų plėtra, vadovų lyderystė ar bendradarbiavimas su ekspertais gali svariai prisidėti prie efektyvaus krizinių situacijų suvaldymo ar net atsparesnių viešojo valdymo sistemų sukūrimo.
Galiausiai, nors šios pertvarkos iniciatyva pradžioje buvo pristatoma kaip būtina ruošiantis antrajai koronaviruso bangai Lietuvoje, akivaizdu, kad to jau nebuvo suspėta padaryti remiantis pirmosios bangos pamokomis. Šios iniciatyvos įgyvendinimas daugiausia skubinamas, kad teisės aktų projektus būtų galima priimti dar 2016-2020 m. Seimo rudens sesijoje. Todėl nebuvo atliktas išsamus poveikio vertinimas ir organizuotos konsultacijos su suinteresuotųjų grupių atstovais, įstatymų projektai pradžioje net nebuvo pateikti derinti Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, taip pat dar nebuvo nurodyta, iš kokių šaltinių bus finansuojamas lėšų poreikis papildomoms 32 pareigybėms įsteigti.
Tokios priemonės kaip krizės valdymo tinklų plėtra, vadovų lyderystė ar bendradarbiavimas su ekspertais gali svariai prisidėti prie efektyvaus krizinių situacijų suvaldymo ar net atsparesnių viešojo valdymo sistemų sukūrimo.
Todėl Vyriausybės strateginės analizės centras atliktą šio teisės aktų paketo poveikio vertinimą įvertino kaip paviršutinišką ir nepagrįstą įrodymais, o Vyriausybės kanceliarijos teisės grupė dėl šio paketo pateikė nepalankias teisines išvadas. Nors dėl įvairių trūkumų ši pertvarka buvo išbraukta iš 2020 m. spalio 7 d. Vyriausybės posėdžio klausimų sąrašo, ši iniciatyva buvo grąžinta į 2020 m. spalio 28 d. Vyriausybės posėdžio darbotvarkę iš esmės nepakeitus jos turinio.
Užuot baigiantis Seimo kadencijai buldozeriu stūmus neapgalvotu modeliu pagrįstą civilinės saugos sistemos pertvarką, dėl pavėluotos reakcijos į antrosios koronaviruso bangos pradžią būtų tikslingiau skubiai atnaujinti COVID-19 strategijos įgyvendinimo planą ar detalizuoti galimus karantino režimus pagal pagrindinius (pesimistinius ir optimistinius) šio viruso plitimo scenarijus.
Sėkmingai įveikus šią pavojingą infekcinę ligą, naujoji Vyriausybė galėtų išsamiai įvertinti visos COVID-19 krizės valdymo pamokas, siekiant sukurti pažangų krizių valdymo modelį. Šiuos darbus reikėtų pradėti nuo atviros diskusijos su įvairių suinteresuotųjų grupių atstovams bei nepriklausomais ekspertais, kuri padėtų parengti aiškią koncepciją dėl geresnio krizių valdymo ateityje.
Naujas krizių valdymo modelis turėtų ne tik leisti numatyti būsimąsias sistemines grėsmes ir sudaryti galimybes joms tinkamai pasiruošti, bet ir sukurti įvairioms sisteminėms grėsmėms atsparesnę viešojo valdymo sistemą, gebančią sparčiai ir lanksčiai reaguoti į nenuspėjamas krizines situacijas ateityje. Remiantis integruotu požiūriu, naujame modelyje reikėtų aiškiai apibrėžti, koks bus civilinės saugos sistemos santykis su Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme reglamentuota krizių valdymo sistema bei kitais krizių valdymo mechanizmais.
Sėkmingai įveikus šią pavojingą infekcinę ligą, naujoji Vyriausybė galėtų išsamiai įvertinti visos COVID-19 krizės valdymo pamokas, siekiant sukurti pažangų krizių valdymo modelį.
Pavyzdžiui, būsimosios Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė neseniai pasiūlė sukurti kompetentingą Krizių valdymo centrą ir prie jo gerai veikiančią civilinės saugos struktūrą, taip susiejant krizių valdymo ir civilinės saugos sistemas. Pagaliau Lietuvos valdžios institucijos turėtų dar labiau pasikliauti bendradarbiaujančios valdysenos principais ir metodais geriau įtraukiant įvairių suinteresuotųjų grupių atstovus įvairių krizių valdymo etapų metu.
Kuo Jūs labiau pasikliautumėte branduolinės avarijos Astravo atominėje elektrinėje ar kitos ilgos krizės metu? Ar tai būtų būsimasis Civilinės ir priešgaisrinės saugos departamentas, jame centralizuotas ekstremaliųjų situacijų valdymo mechanizmas bei statutinis „įsakau ir kontroliuoju“ vadovavimo stilius? Ar tai būtų atvira lyderystė įvairiose valstybės ir savivaldybių institucijose, priešakinėse linijose dirbančių viešojo sektoriaus darbuotojų pasiaukojimas bei aktyvus visuomenės narių įsitraukimas, kurie padėjo likviduoti gaisrą Alytuje ar suvaldyti pirmąją epidemijos bangą Lietuvoje?
Akivaizdu, kad pastaruoju atveju būtų galima greičiau patenkinti dvi svarbiausias sąlygas, reikalingas tokioms pasaulinėms krizėms kaip COVID-19 pandemija sėkmingai įveikti: sutelkti įvairių institucijų administracinius gebėjimus ir plėtoti pasitikėjimo ryšius tarp valdžios institucijų ir piliečių.
Dr. Vitalis Nakrošis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Lietuvos ir kitų ES šalių narių atsakas į COVID-19 pandemiją: poveikis viešajai politikai ir ekstremalios situacijos valdymas”, sutarties Nr. S-COV-20-13, vadovas.
