Viena ryškėjančių problemų – tai, kad kandidatų į ministrus socialdemokratams, atrodo, tenka ieškoti kone „tiesioginiame eteryje“. Kuriam nors jų atsisakius pasiūlymo, paaiškėja, kad namų darbai neatlikti ir paruoštų atsarginių variantų tiesiog nėra.
Kita problema – viceministrų paskirstymas. Atsisakoma ligšiolinės praktikos, kai viceministrus deleguoja ne ta pati partija, kuriai priklauso ministras. Tai užprogramuoja nemenką bėdą tuo atveju, jei kuri nors mažesnė partija trauktųsi iš valdančiosios koalicijos: jai atitekusios ministerijos vienu ypu liktų „be galvos“, nebūtų kam užtikrinti tęstinumą.
Dar viena problema – galima nepatenkintųjų gausa Socialdemokratų frakcijoje Seime. „Nemuno aušra“ atvedė į Seimą komandą, kurios tikslas buvo – patekti į Seimą. Jų lūkesčiai išsipildė, pretenzijų jie vargu ar gali turėti. Tuo metu socialdemokratų ambicijos buvo kur kas didesnės. Dalis jų politikų, negavusių ministrų portfelių arba komitetų vadovų postų, gali jaustis neįvertinti, nusivylę, ir patyliukais kerštauti.
Vidaus įtampos LSDP kaupiasi jau seniai, ir šios partijos parlamentinė frakcija yra pasidalinusi į tris ar net keturias vidaus frakcijas, kurių tarpusavio nesutarimai kartais gali nusverti bendrus interesus ir partinės vienybės dvasią. Ateinančių metų gegužę vyksiantys partijos pirmininko rinkimai gali dar labiau sustiprinti tą vidaus konkurenciją ir nesutarimus.
