Mums aiškina, kad gynybos išlaidas reikia didinti dvigubai, bet nepasako, ar dvigubai padidės ir mūsų saugumas. Mus ramina, kad NATO 5-asis straipsnis tikrai suveiks, bet matome apverktinos būklės savo sąjungininkų europiečių kariuomenes, kurios karo atveju, ko gero, pralaimėtų net Baltarusijai. Kuo ir kaip jos padės, kai net savo valstybių apginti nesugebėtų?
Mus tikina, kad, reikalui esant, pagelbės amerikiečiai. Tačiau nepatikslina, kas bus, jei tuo pat metu prasidės rimta krizė Ramiojo vandenyno regione, ir amerikiečių pajėgų skubiai prireiks ten. Juolab kad ir dabar JAV pajėgų Europoje yra dešimt kartų mažiau, nei šaltojo karo metais.
Kai patys amerikiečiai sako, jog neatiduos nė centimetro NATO žemių, mums Baltijos šalyse kyla paprastas klausimas: jie triuškins priešą tuose centimetruose tol, kol iš jų liks tik išdegintų šimtų kilometrų dykuma, ar vis dėlto smogs Rusijai jos pačios teritorijoje – ir taip, kad maža nepasirodytų?
Tai labai svarbus klausimas, nes, jei kovos arena bus tik ta teritorija, kurią Rusija puls, o Maskva, Peterburgas ir kiti didieji Rusijos miestai toliau mėgausis saugumu ir ramybe, tai Vakarų pergalė kare „dėl kiekvieno centimetro“ gali reikšti, jog Rusija NATO žemių neužims, bet Lietuvos ir lietuvių praktiškai nebeliks.
Taigi esminis klausimas – kokios yra mūsų sąjungininkių galimybės padėti atremti Rusijos agresiją? Ameriką turėtume palikti skliausteliuose, nes ji gali susidurti su iššūkiais kituose regionuose. Todėl mūsų saugumo klausimas – tai pirmiausia klausimas apie Europos Sąjungos pajėgumą. Ir čia viskas atrodo gana liūdnai net praėjus trejiems metams po Rusijos ordos įsiveržimo į Ukrainą ir Europos politikų patikinimų, kad gynybai dabar bus skiriama tikrai daug lėšų ir dėmesio.
Mums vėl iškalbingai ir iškilmingai (o kaip kitaip šiuolaikinėje demokratijoje įtikinsite rinkėjų auditoriją?) melavo.
