Daugiau V.Laučiaus komentarų
Kas lemia šį Morfėjaus efektą? Išskirčiau dvi priežastis. Pirma – tai, kad politikai ignoruoja politinės komunikacijos pamokas.
Tą ignoravimą gal ir buvo galima pateisinti, tarkime, 1997 ir 1998 metais, kai kone vienintelis tuo metu šios srities ekspertas Lauras Bielinis skaitė paskaitas politikams apie tai, kaip reikia ir nereikia komunikuoti, o šie žiūrėjo į jį po sovietmečio dar neatsigavusiomis akimis, klausėsi tokiems dalykams, kaip politinė komunikacija, dar neatsivėrusiomis ausimis ir bandė susigaudyti, kas čia vyksta.
Po sėkmingų Artūro Paulausko, Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho rinkimų kampanijų (1997–2004), kuriose veiksminga komunikacijos technika parodė, ką gali, kitų politikų akys ir ausys lyg ir atsivėrė, bet – gana menkai ir toli gražu ne visų.
Arūno Valinsko rinkimų šou 2008-aisiais ir Ramūno Karbauskio socialinė propaganda („Naisių vasara“, pastoralė, blaivybė) 2016-aisiais atnešė sėkmę Seimo rinkimuose, bet šie du labai veiksmingos komunikacijos pavyzdžiai, ko gero, buvo vieninteliai.
O kas dedasi kitų politikų galvose?
