Jau esu sakęs anksčiau, kad euras nėra ekonominis projektas. Jis nuo pat pradžių buvo politinis projektas. Pati sutartis dėl euro iš pat pradžių yra suformuota taip, kad iš euro zonos nebūtų galima išeiti. Apie pasitraukimą nėra užsiminta jokiuose sutarčių dėl euro zonos dokumentuose, o išėjimo kaina būtų perdaug didelė.
Lietuvoje euras taip pat yra politinis – ideologinis projektas, nes įsivedus jį bus labiau užtikrintas Lietuvos geopolitinis saugumas. Su ekonomika tokie argumentai neturi nieko bendra. Bet dabar jau žingsnis žengtas ir nebeverta toliau plėtoti šios temos. Įdomus man pasirodė pats euro projekto sutikimo projektas. Pagrindinėse miestų aikštėse Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vykę renginiai kvietė gyventojus „kartu skaičiuoti laiką iki euro įvedimo“.
Įsižiebė spalvoti kubai, buvo rodomos specialios video projekcijos. Ir taip toliau, ir panašiai. „Noriu pakviesti visus šalies gyventojus ir svečius Naujųjų metų renginiuose džiugiai pasitikti naująją mūsų valiutą – eurą,“– prieš Naujuosius sakė finansų ministras Rimantas Šadžius.
Tikrai džiugiai turėjo eurą pasitikti tie, kas organizuoja tokius renginius, nes pinigai reklamai, visokioms projekcijoms ir vizualizacijoms yra skiriami nemaži. Įvairūs projektai ir galimybių studijos yra to paties globalinio verslo, kuris nekuria jokio pridėtinio produkto, sudėtinė dalis.
Praeitų metų pabaigoje kažkaip ėmė ir praslydo skandalas dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu Vilniaus universiteto Mykolo Romerio universiteto ir Socialinių tyrimų centro mokslininkų atliktos studijos, kuri kainavo apie 3 (kitais skaičiavimais apie 5) mln. litų. Mokslininkai pasamprotavo, o Vyriausybė atmetė siūlymus dėl socialinės sistemos reformos didinimo apmokestinus visą nekilnojamąjį turtą, automobilius, įvedus progresinius mokesčius ar atėmus lengvatas iš ūkininkų.
Kai kurie politikai tokią studiją pavadino „fantastiniu romanu“. Imkime ir paskaičiuokime: trisdešimties mokslininkų grupė pusę metų rengė studiją ir gavo už darbą apie 3,1 mln. litų. Anot vieno projekto vadovų, iš jų nebuvo reikalaujama konkrečių pasiūlymų dėl socialinės sistemos reformos, o „mokslininkai tiktai pateikė savo įžvalgas ir tam tikrus galimus sprendimų būdus“. 3,1 mln. litų per pusę metų už galimus sprendimų būdus... Verslo konsultacijų guru galėtų pavydėti.
2010 metais Klaipėdos išorinio uosto galimybių ir poveikio vertinimo aplinkai studija kainavo 2,9 mln. litų, nors japonų specialistai analogišką studiją jau buvo padarę nemokamai.
Bet, jeigu prisiminsime istoriją, taip būdavo ir anksčiau. Prie ankstesnių vyriausybių. Taip 2010 metais Klaipėdos išorinio uosto galimybių ir poveikio vertinimo aplinkai studija kainavo 2,9 mln. litų, nors japonų specialistai analogišką studiją jau buvo padarę nemokamai.
2011 metais kažkokios „Švietimo stebėsenos sistemos modelio tobulinimo paslaugos“ Švietimo ir mokslo ministerijai kainavo 695 750 litų. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, taip pat priklausantis ŠMM už (tik paklausykite kaip skamba!) „integruotų mokslo, studijų ir verslo (slėnių) bei jungtinių tyrimų programų įgyvendinimo stebėsenos paslaugas“ sumokėjo 6,4 mln. litų.
Metų pradžioje yra mėgstamos įvairios prognozės. Prognozuočiau, kad 2015 metais sėkmingas įvairiausių nereikalingų galimybių studijų ir stebėsenos projektų, skirtų ES pinigams įsisavinti, procesas tęsis toliau. Tiktai dabar už eurus. Show must go on!
Šis komentaras nuskambėjo per Lietuvos radiją
