Šis skaičius apima žuvusius, įkalintus ir represuotus. Nors Rusijoje stalinizmo nusikaltimai nėra pasiekę tokio lygio pasmerkimo, įvertinimo ir suvokimo, kaip Baltijos ir kitose Vidurio Europos šalyse, dalyvaujant daugelyje renginių, skirtų politinių represijų aukų pagerbimui, tik dar labiau sustiprėja nuomonė, kad Rusijoje yra daug bendraminčių, kurie ne tik išgyveno panašų sovietinių represijų likimą, bet ir siekia kurti savo šalį ant istorinės tiesos, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms pamatų.
Rugsėjo 29 d. nuo 10.00 val. ryto iki 10.00 val. vakaro liūdnai pagarsėjusioje Lubiankos aikštėje, prieš buvusią KGB būstinę, tūkstančiai žmonių rinkosi skaityti Maskvoje daugiau nei 40 000 sušaudytų asmenų vardų ir pavardžių.
1990 metų rugsėjo 30 d. istorinę atmintį puoselėjančios „Memorial“ organizacijos aktyvistai atvežė „Solovecko akmenį“, iš to paties pavadinimo vietovės, kur nuo 1919 iki 1939 metų veikė ypatingos paskirties kalėjimas.
Dar 1974 metais spalio 30 d. buvo paskelbta politinių kalinių diena Sovietų Sąjungoje. Tačiau tai padarė ne valstybė, o Mordovijos ir Permės politiniai kaliniai. 1991 m. spalio 18 d. Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu politinių kalinių diena įrašyta į valstybinį kalendorių kaip politinių represijų aukų atminimo diena.
12.00 valandą su JAV ir ES valstybių narių ambasadoriais prisijungėme prie „Memorial“ organizacijos narių bei vietinių gyventojų tylos minute pagerbiant sovietinio teroro politinių represijų aukas.
Eilėje skaityti nužudytų vardus ir pavardes sutikau pažįstamus ar matytus aktorius, rašytojus, sportininkus, politinės opozicijos atstovus. Mačiau dešimtis užsienio ir tik keletą Rusijos žurnalistų. Svarbiausia ceremonijos žinia: „Žmones šaudė slapta, o mes jų atminimą viešiname“. Susirinkusieji skaitė artimųjų, nepažįstamų vardus ir pavardes su ašaromis akyse, o visų mintyse, „kad tai niekados nepasikartotų“.
Vietoj parodos, kuri buvo skirta parodyti kančias, išgyventas tūkstančių represuotų žmonių, atidaryta paroda apie „miško perdirbėjų įnašą į sovietinę pergalę II-ajame pasauliniame kare...“
Gaila, bet Lubiankos aikštėje nematėme oficialios valdžios atstovų. Nors kitą dieną Gulago muziejaus naujos ekspozicijos atidarymą oficialiai rengė Valstybinis Gulago istorijos muziejus ir Maskvos miesto administracija, o miesto visuomeninių ryšių komitetas Didžiojoje Maskvos Vyriausybės salėje lapkričio 2 d. surengė specialų visuomenės susitikimą pagerbti politinių represijų aukų atmintį.
Susitikimų ir pokalbių metu su Rusijos intelektualais girdėjau pasipiktinimų faktu, kad nuo 1992 metų veikęs Politinių represijų muziejus Permėje šią vasarą vietinės valdžios iniciatyva buvo gėdingai uždarytas, pakeičiant muziejaus administraciją. Vietoj parodos, kuri buvo skirta parodyti kančias, išgyventas tūkstančių represuotų žmonių, atidaryta paroda apie „miško perdirbėjų įnašą į sovietinę pergalę II-ajame pasauliniame kare...“
Spalio 30 d. jau trečiąkart su žmona Loreta aplankėme Butovo poligoną, kur „didžiojo teroro“ laikotarpiu 1937-1938 m. sušaudyta 20 761 įvairių tautybių, religijų bei politinių įsitikinimų žmogus. 10.00 val. ryte, pasimeldę naujai pastatytoje cerkvėje, keletas šimtų žmonių, kurių tarpe buvo ir Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos ambasadoriai, pajudėjome link šaudymo vietos, kur kartu su Prezidento Tarybos Žmogaus teisių klausimais pirmininku Michailu Fedotovu, religinės bendruomenės atstovais ir kitais maskviečiais skaitėme nužudytųjų vardus ir pavardes.
Stalinizmo ir sovietinio teroro nusikaltimai nėra užmiršti Rusijoje. Tai primena ne tik renginiai, apie kuriuos rašiau, bet ir paminklai politinių represijų aukoms Sankt Peterburge, Barnaule, Vorkutoje, Tomske ir kitose vietose.
Lietuviai, estai, latviai ir lenkai yra pastatę dešimtis atminimo kryžių ir paminklų. „Misija Sibiras“ jau dešimt metų lanko Lietuvos Golgotos vietas, tvarko lietuvių kapus, susitinka su vietos gyventojais, tame tarpe kilusiais iš Lietuvos. Tačiau mūsų bendraminčiams – Rusijos piliečiams išsaugoti istorinę atmintį apie stalinizmo padarytus nusikaltimus yra sunku, kaip liudija Permės muziejaus likimas bei labai ribotas politinių represijų aukų prisiminimo viešinimas vietinėje žiniasklaidoje. Todėl jie dar labiau nusipelno mūsų simpatijų ir paramos.
„Memorial“ renginių metu praėjusią savaitę sutikau ir Tomsko NKVD aukų muziejaus direktorių Vasilijų Chanevičių, kuris padeda mums gauti leidimus, kad Tomsko mieste būtų pastatytas akmeninis paminklas negrįžusiems Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti.
Tikiuosi, kad V.Chanevičiaus pažintis su tomis dienomis Maskvoje apsilankiusia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktore Terese Birute Burauskaite pavirs visaverčiu bendradarbiavimu tarp šių dviejų institucijų, veikiančių labai skirtingomis sąlygomis.
Sektinu pavyzdžiu Lietuvos universitetams gali būti ir Lenkijos pavyzdys. Jau antri metai Kielcų universtitetas kartu su Omsko universitetu vykdo mokslininkų mainų ir bendrų tyrimų programą apie „Lenkijos tremtinių indėlį Sibiro modernizacijai“. Pavadinimas skamba labai „diplomatiškai“ ir tai atspindi temos jautrumą Rusijoje.
Tačiau diskusijos, kuriose aš dalyvavau kartu su apie 80 mokslininkų iš Lenkijos ir įvairių Rusijos universitetų, žavėjo atvirumu, kritika ir objektyvumu. Visa tai – maži, bet konkretūs žingsniai palaikant ryšius tarp akademinės visuomenės bei plečiant bendrą supratimą apie stalinizmo žiaurumus.
Mums svarbu išlaikyti ir plėsti ryšį su bendraminčiais rusais bei juos paremti sunkiu laikotarpiu, kai yra norinčių išvengti istorinės tiesos pripažinimo, stalinizmo ir sovietinio teroro nusikaltimų įvertinimo. Kita vertus, kilni ir jaudinanti tradicija, kai skaitomos nukentėjusiųjų nuo sovietinio teroro pavardės, galėtų būti pritaikyta ir Lietuvoje.
Vygaudas Ušackas yra Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje
