Iraniečiai entuziastingai pasitiko revoliuciją. Jie tikėjo Ajatolos Chomeinio pažadais, kad visiems gyventi bus geriau ir valdžia su piliečiais net dalinsis pajamomis už naftą. Naivuoliai patikėjo, korumpuotas šachas pabėgo, nei Vakarai, nei Rytai Iranui įtakos neturėjo, valstybėje įsigalėjo teokratinis režimas. Draudimai atsirado neiškart. Žingsnis po žingsnio mulų valdžia įtvirtino taisykles, kuriomis dabar ir priversti gyventi iraniečiai.
Persų ainiai geri, nuoširdūs ir svetingi žmonės. Kaip ir lietuviai. Bet su valdžia nepasisekė. Merginos su vaikinais bendrauti negali, jei jie nėra šeimos nariai. Net sunku įsivaizduoti, kaip jie sukuria šeimas. Žmonėms valdžia nurodo, kokiais drabužiais reikia rengtis. Mačiau, kaip Teherane prie studento, vilkinčio aptemptus marškinėlius, sustojo autobusiukas tamsintais stiklais ir išsivežė nelaimėlį. „Fizinė bausmė ir pašalinimas iš universiteto“, – trumpai pakomentavo vietinis draugas, kuris važinėdamas automobiliu jam patinkančios nelegalios muzikos klausėsi tyliai ir uždarais langais, kad kas neišgirstų.
Pristatė mulos Irane ir mečečių. Labai daug. Bėda, kad jose nesusirenka tiek žmonių, kiek tikėtasi. Net kaimyninėje Turkijoje, kur mečečių mažiau, žmonių į pamaldas susirenka daugiau nei pirmoje islamo valstybėje. Nors Turkijoje kur kas laisvesnis požiūris į religiją nei Irane.
Ir sausas įstatymas turi savų niuansų. Hipis skundėsi, kad jo sūnus – narkomanas. Ir tai – didelė Irano jaunimo problema. O ir jis pats su artimais draugais, namuose pridengę palydovines televizijos lėkštes skudurais, geria iš razinų išvarytą pilstuką. „Neskanus, bet vis tiek – alkoholis. Jei pagautų – man šakės“, – reziumuoja hipis. „Tikras rezistentas, – pagalvojau. – Tiek metų nepasiduoda ir kovoja.“
Laisvam Lietuvos piliečiui daug kas Irane atrodė nebesuprantama. Kažkoks atavizmas. Viskas, kaip anksčiau, prie sovietų, tik vietoj komunizmo ir generalinio sekretoriaus – islamas ir imamas. Arba pavyzdys iš Baltarusijos – ten įstatymu uždrausta kritikuoti prezidentą.
Dabar jau nepaneigsi, kad Lietuvoje irgi vyksta tie nereikšmingi žingsneliai, kurie mus verčia drėgnų akių veršiais.
Lietuvos Respublikos Seimas, anot Manto Adomėno, net nesuprasdamas už ką balsavo, papildė Civilinį kodeksą nuostata, kad bus galima per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo.
Pagal priimtą pataisą bus galima reikalauti ir turtinės, ir neturtinės žalos dėl garbės ir orumo pažeminimo tiek raštu, tiek žodžiu, tiek veiksmu. Išsiverskim į lietuvių kalbą: jeigu viešai pareikši, kad tau gėda girdėti, kaip konferencijoje angliškai kalba tavo šalies premjeras – esi teisiamas, nes pasikėsinai į asmens garbę. Jeigu nesutinki su architektu, kad penki aukštai nėra du su mansarda – eini į teismą, nes žemini architekto orumą arba įtari jį esant rangovo papirktą. Jeigu sužinai, kad tavo vaiko mokyklos direktorė švaistė paramos fondo lėšas – negali to garsiai pasakyti?
Nejučiomis praėjusią savaitę dingo LR Konstitucijos 33 straipsnio dalis, kurioje piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus ir draudžiama persekioti už kritiką.
Nuoširdžiai pasakius – netikėta. Ir itin greitai. Nė mėnuo nuo naujosios valdžios priesaikos nepraėjo. Nuo to laiko, kai žmones vertė šnekėti tik tai, kas leidžiama, kirptis vienodai ir nekišti nosies, kur nereikia, tepraėjo ketvirtis amžiaus.
Glavlitas grįžta pasipuošęs trispalvėmis.
Greitai dings ir kramtomoji guma, seksas bei džinsai. O radijo klausysitės tik virtuvėje.
Ruoškitės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Kas yra žmogus?
