Absurdas? Taip, bet Lietuvos futbolo federacija ruošiasi priversti visus žaidžiančius futbolą, mažą, jauną ir seną, mėgėją ir profesionalą, moteris ir vyrus susimokėti už teisę žaisti futbolą. Ši finansinė brokerinė draudiminė operacija vadinama futbolą žaidžiančių Lietuvos piliečių licencijavimu.
Licencijuoti futbolininkus yra sveikintinas dalykas. Vien jau dėl tvarkos futbolo ūkyje, o ir futbolininkų galvų bei kojų skaičius praverstų įvairiausiems tikslams. Seniai apie tai kalbama ir dėl to klausimų niekam nekyla bei galvos neskauda. Bet LFF žada surinkti iš kiekvieno žaidėjo nuo 14 metų amžiaus po 22 eurus (iš vaikų – po 10 eurų).
Tarkim, kelis eurus kainuoja elektroninė registracija ar kortelių gamyba. Už ką mokami likę 20 eurų? Už draudimą, – atsako futbolo klerkai. Panašu, kad nevykusiais bizniais garsėjusi ir ilgai nuo savęs majonezo dėmes šveitusi futbolo federacija vėl imasi verslo – šį kartą draudimo rinkoje. Kaip rašoma LFF išplatintame rašte, „draudimą suteikia „Lloyds of London by Colemont“. Pasakyta kaip šventame rašte parašyta. Jokių komentarų. Vargas tiems, kurie savo galva apsidraudė. Nežinojot, kad LFF jumis pasirūpins?
Futbolą Lietuvoje žaidžia profesionalai ir mėgėjai. Ir didžioji žaidėjų kariuomenė yra ne profesionalai, o vaikai, jaunimas, mėgėjai, moterys ir vyrai, kurių didžioji aistra – futbolas. Ir ta aistra kainuoja pakankamai brangiai. Už jaunesnius sumoka tėvai – treneriams, už aikštes, už turnyrus, už aprangas, inventorių, stovyklas. Mėgėjai taip pat susimoka už savo futbolą patys – startiniai mokesčiai, teisėjavimas, aikštės, aprangos, inventorius. Kurie nori, patys ir apsidraudžia. Žino, kad neina į pievas skinti rugiagėlių, o kautis dėl pergalių ir kartais sporte būna traumų. Dabar mėginama primesti privalomą draudimą privalomoje bendrovėje privalomu būdu. Už ką? Kad galėtum žaisti futbolą?
Tada klausimas. O ką nuveikė LFF, kad mėgėjų futbolas gyvuotų?
Ats.: nieko.
Užsiknisę nuo LFF neveiklumo ir netvarkos Vilniaus futbolo mėgėjai 2005 metais subūrė Sekmadienio futbolo lygą (SFL). Sostinėje atsirado per 90 futbolo klubų, o per visą, daugiau nei dešimties metų istoriją registruota per 10 tūkstančių žaidėjų. Nesunku suskaičiuoti, kad vien Vilniuje pagal siūlomas licencijavimo taisykles būtų surinkta 220 tūkstančių eurų. Neįskaičiuojame profesionalų – jiems numatomas 40 eurų licencijavimo mokestis.
Ne vienerius metus SFL sėkmingai rengė čempionatus ir turnyrus be LFF. Buvo girdimi tik įkyrūs zyzimai, kviečiantys lygą įstoti į „futbolo šeimą“. Galų gale, po ilgų įkalbinėjimų SFL tapo LFF dalimi, o Vilniaus apskrityje mėgėjų dėka veikia didelė ir darni futbolo bendruomenė. LFF įsirašė į savo ataskaitas sėkmingą projektą. O ką laisvalaikiu futbolą žaidžiantys gauna iš LFF? Direktyvinius mokesčius, kad dingtų noras spardyti kamuolį? Nejau taip populiarinamas futbolas?
Siūlomos LFF taisyklės nė iš tolo neprimena garbingo žaidimo. Žmonės nori žaisti futbolą, bet jiems trukdo futbolą globojanti organizacija. Ar jiems reikia Lietuvos futbolo federacijos? Panašu, kad ne. Kaip ir LFF nereikia futbolą žaidžiančių žmonių. Jei LFF Vykdomasis komitetas bandys prastumti draudimo verslo planą, bus tokių, kurie tikrai pasitrauks iš LFF. Ir jei reikės, žais futbolą pogrindyje. Galbūt net atsiras iš Lietuvos kilęs tarptautinis terminas – futbolo rezistentai.
