Nepaneigsi. Mirties veidai mus lydi nuo tos akimirkos, kai pradedame suvokti pasaulį.
Pirmasis, kurį prisimenu mirus, buvo Sniečkus. Pranešė per „Panoramą“ ir didžiules nuotraukas įdėjo visi LTSR laikraščiai bei žurnalai. Net skaityti dar nemokėdamas gavau žinią, kad tas dėdė mirė. O jau tų pačių metų vasarą močiutė Kupiškyje mane nusivedė į laidotuves. Kažkodėl visus prajuokinau klausinėdamas, kodėl anas dėdė laikraščiuose, žurnaluose ir „Panoramoje“ buvo, o šito, kuris dabar guli nemirksėdamas ilgoje dėžėje – nėra.
Anksčiau močiutės Lietuvoje itin apdairios buvo. Joms Euripido mintis apie neaiškią rytdieną tarsi su motinos pienu buvo perduota. Jų spintose be degtukų, muilo, druskos ir kruopų juodai dienai dažnai kamputyje kybojo ir suknelės mirties dienai. Jos net matuodavosi tas įkapes prieš veidrodį. Juk taip įdomu sužinoti, kas bus anapus. Na, jei nesužinoti, tai bent pamatyti kaip atrodysi paskutiniame gyvenimo spektaklyje. O gal pirmajame mirties performanse. Nelygu, kaip skaičiuosi.
Žinojau vieną senutę, kuri net karstą buvo iš anksto nusipirkusi ir laikė kaimo trobos verandoje. Vaikai eidavo vakarais aštrių pojūčių – prisliūkindavo prie karstavietės ir pasakodavo baisias istorijas. Sklido gandas, kad moteriškė kelis kartus metuose net atsiguldavusi graban – pasitikrinti, ar gerai atrodo, ar kur nors šonų nespaudžia.
Galima ir paskutinius žodžius atsigulus pasikartoti. Jeigu jie yra kam nors svarbūs ir jeigu būtent juos pasakysi. Arba jeigu juos kas nors supras. Albertas Einšteinas mirė ligoninėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo mirties akimirką palatoje buvo slaugė. Mokslininkas ištarė savo paskutinius žodžius ir išėjo Anapilin. Jie liko niekam nežinomi, nes amerikietė nemokėjo vokiečių kalbos.
Galima mirti ir taip, kad išgarsėsi visame pasaulyje, nors pats to, turbūt, niekada nesužinosi. Girdėjote apie Darvino apdovanojimus? Tai Charleso Darwino garbei pavadinta premija, skiriama tiems pasaulio žmonėms, kurie prarado savo reprodukcinius sugebėjimus arba žuvo, atsitiktinai nusižudė ir išėjo iš gyvenimo (taip negalėdami pratęsti savo giminės) vien tik dėl savo kvailumo ir išsiblaškymo.
1995 metais tokia premija po mirties buvo skirta lenkui Krystofui Azninskiui. Trisdešimtmetis kaimietis girtuokliavo su draugais, kai kažkas pasiūlė nusirengti ir žaisti „vyriškus žaidimus“. Džentelmenai daužė vieni kitiems galvas sušalusiais runkeliais, mėtėsi buteliais ir panašiai linksminosi. Galų gale vienas iš jų užvedė motorinį pjūklą ir nusipjovė sau kojos pėdą (arba rankos pirštą – versijos skiriasi).
Niekas iš mūsų nežino, ar gyvens rytoj.
Tada Azninskis čiupo pjūklą, sušuko, „Jei taip, tai pažiūrėkit“ ir nusirėžė sau galvą. Vienas jo sugėrovų vėliau sakė: „Tai juokinga. Kai jis buvo mažas, rengdavosi sesers rūbais. Bet mirė kaip vyras“.
Niekas iš mūsų nežino, ar gyvens rytoj.
Džiaukimės šia diena. Ir tegu nepyksta žvakių fabrikėliai – deginkim mažiau žvakių.
Jos taip greitai virsta šiukšlėmis.
