Pirmiausia – pradėjo griūti pagal geriausias proletariato diktatūros tradicijas suręsta, iš pabėgių ir bėgių sukonstruota nomenklatūrinės reikšmės „Lietuvos geležinkelių“ vardo valstybinių pinigų skalbykla – plovykla. Raudonomis rožėmis apkaišiotame tamsių darbų depe staiga buvo atverti langai bei vartai, tvoskė šviesa, patamsių gaivalai susigūžė, susirinko dovanas bei transparantus ir markstydamiesi išėjo teisybės ieškoti kituose ponų Draugų baruose.
Kokia apgailėtina situacija buvo didžiausioje Lietuvos valstybinėje įmonėje, galima suprasti iš naujojo susisiekimo ministro Roko Masiulio užuominų. Anot jo, apie reformų būtinumą „Lietuvos geležinkeliuose“ minėjo ir buvę ministrai Eligijus Masiulis bei Rimantas Sinkevičius. Patirtis rodo, kad reformas reikia daryti žaibiškai – įsivėlus į apkasų karą su patamsių gaivalais pergalės kišeninių interesų kare nepasieksi.
Ministras Rokas Masiulis gydymosi ėmėsi nedelsiant ir diagnozavo: „Dėl greitumo tai manau visiems akivaizdu, kad įmonėje situacija yra tokia, kad ji pribrendusi pokyčiams. Esame girdėję ir kad buvę ministrai, mano bendrapavardis Eligijus yra kalbėjęs apie reformas, ir Rimantas Sinkevičius buvo kalbėjęs apie reformas „Lietuvos geležinkeliuose“, bet vieni ar kiti dalykai sustabdydavo tas reformas. Aš tą pamoką išmokau, kad jei reikia daryti reformas, jas reikia daryti greitai. Įmonė yra tokioje padėtyje, kad tos reformos yra būtinos“.
Pagarba ryžtingam valdžios vyrui ir sėkmės transformuojant „Lietuvos geležinkelius“ į valstybei ir jos piliečiams naudingą įmonę. Gero žodžio nusipelno ir žurnalistai, išlaužę daug metų saugomus vartus į tamsių darbų gūžtą.
Pagarba ir gimnazistėms bei gimnazistams, kurie nustebino Lietuvą, nes sukėlė maištą gindami savo mokytoją. Nėra baisesnio dalyko laisvoje visuomenėje nei durna sistema. Ji varo iš proto piliečius, gyvenančius savo galva ir jaučiančius atsakomybę už save, savo šeimą ir savo valstybę.
Kam reikalingas mokytojas su iniciatyva ir įdomiu požiūriu į savo darbą? Mokiniams. Mūsų vaikams. Mes prisimename reiklius, bet teisingus mokytojus. Prisimename mokytojus, kurie sugebėjo sudominti mokantis net neįdomių dalykų. Mokytojus, kurie duodavo daugiau nei reikalauja programa. Niekada negerbėm mokytojų, kurie reikalavo tik kalti, zubrinti ir nemąstyti.
Kokia apgailėtina situacija buvo didžiausioje Lietuvos valstybinėje įmonėje, galima suprasti iš naujojo susisiekimo ministro Roko Masiulio užuominų.
Kam mokytojas su iniciatyva nereikalingas? Sistemai, nes griauna jos rėmus. Griauna parašų, tabelių, programų, uniformų, rinkliavų ir tariamos tvarkos kunigaikštystes, kuriose aukščiausia ir neskundžiama instancija yra kabinetas su sekretore pirmame aukšte. Ten, deja dažnai, mokytojas turi užeiti nuolankus ir nusiteikęs tarnystei vietinei valdžiai, o ne mokinių ugdymui.
Gimnazistų maištas – tarsi gaivaus oro gurkšnis. Gal tai pagaliau išjudins nesibaigiančią švietimo reformą, kuri vis labiau vyksta, o jos dalyviai vis mažiau išmoksta.
Jauniems ne visi vien, kokius žaidimus kabinetuose žaidžia suaugusieji.
Piliečiai turi valdyti, o ne sistemos statytiniai ar patamsių gaivalai tamsiuose depuose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Kam valdžiai kritika?
