Taip ir sukasi istorija ratu. Lietuvą dabar valdo valstiečiai, o mūsų akivaizdoje gimsta mitai ir legendos. Naujausia pasaka „Apie dorą valstietį ir klastingą lapę“ iš lūpų į lūpas sklandė savaitę. Japonai apie tokias istorijas pasakytų – netgi įkišęs gyvatę į bambuko vamzdelį tu nepakeisi jos polinkio rangytis.
Didžiausias pasakorius susimovė, bet pasislėpė už moters sijono. Arba kailinių. Daug, nerišliai ir painiai už blondinę atsakinėjęs liaudies vadovas (graikiškai tai reiškia demagògas), liko tūnoti monstriško visureigio paunksmėje. Paksiškas aplinkos kaltumas nuo Ramūno Karbauskio visu svoriu krito ant Gretos Kildišienės. Paveikslas vadinasi „Žaliasis trąšų urėdas stebi, kaip valstietė grįžta į siuvyklą“. Gi lapė, išversta iš vežimo, dar dukrą į viešumą išsitraukė. Betrūko tik violetinių kaspinų.
Po rinkimų buvo tokia atsargi mintis – gal šitie naujieji valdantieji ir keisti, bet teisingi, skaidrūs, nesugadinti ir ištaškys maurus kūdroje po ankstesnės valdžios turškimosi. Taip, ištaškė. Pusę milijono eurų naujo Seimo nario rinkimams Anykščių–Panevėžio vienmandatėje rinkimų apygardoje. Ir Seime dar per pusšimtį kildišienių liko.
O tai tik kadencijos pradžia. Kiek dar skeletų spintose tūno? Juk nei partija, nei frakcija nė karto neužsiminė, kaip vertina savo seniūno pavaduotojos karjeros dygsnius. Tik kreipėsi į žurnalistus, kad „šie gerbtų kiekvieno tiek privataus, tiek viešo asmens teisę į privatų gyvenimą.“ Paklusni spragtukų armija tuštiems riešutams gliaudyti.
Nors pavienės reakcijos buvo. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, jo pavaduotoja Rima Baškienė ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis patarė nepraleisti progos pasakyti tiesą, nes Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės nekaltumo flirtas nužengė per toli.
Gal dėl to ilgokai buvo taip tylu iš Kultūros komiteto pirmininko? Stalinas irgi kelioms dienoms buvo dingęs iš viešumos, kai Hitleris pradėjo planą „Barbarosa“. Tautų vadas ilgai negalėjo patikėti, kad susimovė.
Kiek dar skeletų spintose tūno? Juk nei partija, nei frakcija nė karto neužsiminė, kaip vertina savo seniūno pavaduotojos karjeros dygsnius.
Fanfaros ir ditirambai nugalėtojams nutilo. Pamokslavimas ir mesijų tyrumas subliuško. Rožiniai akiniai pamesti. Saulės nėra. Aplinkui tik apniukusi, gripo kamuojama žiema ir poreikis priimti realius tautos gerovės sprendimus, o ne svaičioti apie pianinus, puolimus ir nuotolines santuokas be žiedų. Tarsi absurdo teatrui neužtenka Jono Basanavičiaus paminklo konkurso Vilniuje.
Nekabinkit žmonėms makaronų. Turėdami tokią daugumą Seime galit suktis kaip buldozeris braškėse, tesėti rinkimų pažadus ir įgyvendinti visus savo vertybių projektus. Jeigu, aišku, nepažeidžiat žmogaus laisvių, moralios politikos ir demokratijos principų.
Valstiečiai, be to, turėtų žinoti: bitės, o ne plaštakės medų neša.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Arba gyvenimas miške
