Po sovietmečio paveldėjome 44 rajonus, suskirstytus į apylinkes.
Atkūrus Nepriklausomybę, nuo 1994 metų pabaigos, Lietuva padalinta į 10 apskričių, kuriose buvo 56 savivaldybės.
2010 metais apskritis, kaip administracinis vienetas, buvo panaikinta ir tapo tik teritoriniu subjektu.
Dabar Lietuva suskirstyta į 60 savivaldybių, kuriose net 546 seniūnijos.
Smulkiausias teritorinis (bet ne administracinis) vienetas yra seniūnaitija. Iš esmės tai tikra kaimynystės bendruomenė, kurioje daugelis žmonių žino vienas kitą ir tiesiogiai išmano savo gyvenamosios vietos reikalus.
Šioje vietoje kyla daug klausimų. Ką mes renkame į savivaldybių tarybas? Ar bendruomenėms reikalingi politikai iš šalies, jei savivaldybių taryboms svarbiausi klausimai turėtų būti ūkiniai? Jeigu merus pradėjome rinkti tiesiogiai, gal laikas nuo teorinės valdžios pereiti prie savivaldos, kurioje piliečių balsas neitų vėjais, o seniūnaičio ar seniūno valia būtų priimami reikalingi sprendimai savivaldybių tarybose?
Kitaip tariant – bendruomenės išrenka seniūnaičius. Seniūnaičių taryba išrenka seniūnus. Seniūnai tampa savivaldybių tarybų nariais. Piliečiai turi aiškų supratimą, kas yra jų atstovas valdžioje ir kaip valdžia dirba, kad sumokėti mokesčiai būtų naudojami ten, kur jų reikia, o valdininkai netektų galimybės priiminėti neteisingus sprendimus, kuriuos patvirtina savivaldybių tarybos. Nes dažnai tai būna politiniai sprendimai. O kam savivaldai politika, jei pagrindinis prioritetas - savivaldybės teritorijos ūkis?
Pavyzdys – tiesioginiai mero rinkimai. Tiesiogiai išrinktas meras yra tuo pačiu metu išrinktos savivaldybės tarybos narys ir jos pirmininkas. Taip ir tiesiogiai išrinkti seniūnaičiai (ar seniūnai) galėtų sudaryti savivaldybės tarybą. Mums visiems reikia realiai dirbančios, o ne simbolinės vietos valdžios.
Esame demokratinė valstybė. Bet mums reikia daugiau tiesioginės demokratijos, efektyvios valdžios, stiprių ir aktyvių bendruomenių ir papročių.
Įteisinus kiekvieno piliečio tapatybę ir vaidmenį savivaldoje pažvelkime į platesnį kontekstą. Administracinis Lietuvos suskirstymas tik į seniūnijas atrodo kaip smulkiai supjaustytas tortas. Kasdieniame bendravime esame suskirstę Lietuvą į etnografinius rajonus – pasakojame, kad žmona iš Dzūkijos, tėvai iš Žemaitijos, vyras iš Aukštaitijos ir panašiai. Gal vertėtų Lietuvos administraciniame skirstyme ir kliautis šia natūraliai susiklosčiusia tradicija? Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija (ar Sūduva) ir Mažoji Lietuva. Penkios žemės, kurių gentainiai niekada neišsižada savo tapatybės. Toks tradicinis administracinis – teritorinis suskirstymas – būtų galimybė stiprinti regioninį ūkį, papročius, tarmes, gyvenimo būdą, etnografinius savitumus.
Kiti penki administraciniai dariniai galėtų būti didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Didmiesčių išskyrimas ar atskyrimas leistų stiprėti kitoms natūralioms etnografinių regionų sostinėms – Utenai, Telšiams, Alytui, Marijampolei ir Šilutei.
Esame demokratinė valstybė. Bet mums reikia daugiau tiesioginės demokratijos, efektyvios valdžios, stiprių ir aktyvių bendruomenių ir papročių. Tai prielaidos, kuriančios teisingą ir vertingą aplinką. Romėnai tai vadino GENIUS LOCI – vietos dvasia.
