Vieni sakytų, kad Lietuvos žmonės taip suvargę, jog jiems nusispjauti į visas narystes ir kitokias elito pramogas... Yra ir nepalyginti iškilniau skambantis tos pozicijos variantas: mums, senai ir didingai baltų tautai, iš prosenovės atsinešusiai neapsakomą vertybių kraitį, ES ir narystė joje yra tik primestas ir nejaukus dalykas, savotiška kryžiuočių agresijos tąsa, kurios tikras lietuvis be prakeiksmo net nemini.
Anot teigiamo požiūrio atstovų, narystė ES su visais iš to plaukiančiais padariniais yra tokia natūrali, taip greit tapo įprasta, jog apie ją nebemąstome, kaip nemąstome, kad kvėpuojame ar vaikštome. Iš karto pasakysiu, kad atstovauju šiai nuomonei. Tik šios vasaros pradžioje, kai teko pavažinėti po Panemunę ir Žemaitiją, vėl šviežiai pajutau ES buvimą. Kiekviename miestelyje, kartais net visai bekiūžtančiame, matyti stendai su žydra vėliava, primenantys paramą įvairiausiems vietos projektams, pradedant kelių tiesimu, baigiant bažnyčių atnaujinimu. Gal ne kiekvieno akyse tai yra gėris.
Prisipažinsiu, nenustebčiau sutikęs žmonių, manančių, kad lietuvių tautos žlugimas ir prasidėjo, kai kryžiuočių pavyzdžiu pradėjome statyti mūro pilis, vartoti dantų pastą ir raštą (bent dėl pastarojo – taip manančių išties esu matęs ne vieną).
Prisipažinsiu, nenustebčiau sutikęs žmonių, manančių, kad lietuvių tautos žlugimas ir prasidėjo, kai kryžiuočių pavyzdžiu pradėjome statyti mūro pilis, vartoti dantų pastą ir raštą (bent dėl pastarojo – taip manančių išties esu matęs ne vieną). Panašų argumentą išsako ir radikalūs dabartinio tautos savitumo gynėjai. Kaip geri istorijos žinovai jie primena, kad indėnai savo laisvę bei prigimtą gyvenseną savo žemėse išmainė į pigius, bet blizgius karolius ir antklodes, užkrėstas bjauriomis ligomis. Bet verčiau grįžkime į dabartį.
Nė vienas žmogiškasis darinys nėra tobulas – tai tiek akivaizdu, kad net gėda garsiai ištarti. Ištarus tenka mintį pratęsti: šį teiginį turint prieš akis, belieka arba atmesti visą žmonijos civilizacijos kelią, arba susitaikyti su netobulumu ir siekti pagerinti reikalus tiek, kiek leidžia išgalės – individo ir visuomenės.
Deja, ši takoskyra nėra tik teorinė apibendrinančio teiginio galimybė. Kalbant apie mūsų valstybės (ir, de facto, mūsų asmeninę) narystę ES, takoskyra tampa visai reali ir reikalauja apsispręsti – ar mūsų ir mūsų įpėdinių ateitis bus vieningoje Europoje, ar istorijos vėjų košiamoje pilkojoje zonoje. Štai vienas takoskyros pavyzdys.
Antai Lietuvos vyskupai laiške Lietuvos pirmininkavimo ES proga nebūgštaudami priminė: „Priklausydama laisvajai Europos šeimai, mūsų šalis yra kaip niekad saugi, o piliečiai turi iki tol neregėtas galimybes keliauti, bendrauti, plėtoti verslą, perimti gerąją patirtį ir įvairių sričių pasiekimus. Bažnyčia niekada neabejojo dėl šios Lietuvos raidos krypties – prieš referendumą, ar stoti į Europos Sąjungą, vyskupai kvietė palaikyti narystę“.
Drauge imperatyviai ir taip pat atvirai išsakyta pažangos kryptis: „Sąjunga pateisins jos kūrėjų ir visų europiečių lūkesčius, jei bus paisoma žmogaus prigimties, ginamas jo orumas ir teisėtos laisvės, diegiamas solidarumas, puoselėjama šeima ir gerbiamos religinės tradicijos. [...] Tikrasis visuomenės progresas yra matuojamas žmogaus moraline būkle, o ne bendrojo vidaus produkto augimu – kai tai ignoruojama, įstatymai ir administracinės priemonės vargiai pajėgios pažaboti nuosmukį“. Ir visai priešingoje pusėje – po kelių savaičių didžiulė antraštė viename skaitomiausių laikraščių: „Europos Sąjungos paskirtis – griauti tradicines vertybes, šeimas, o žmogų paversti klajokliu“...
Be abejo, apokaliptiniai scenarijai ir sąmokslo teorijos yra patogi priedanga slėptis nuo pilietinės ir politinės atsakomybės už savo šalį.
Be abejo, apokaliptiniai scenarijai ir sąmokslo teorijos yra patogi priedanga slėptis nuo pilietinės ir politinės atsakomybės už savo šalį. Dar niekas neįrodė, kad ES griauna mūsų šeimas: kad ir kaip suktume uodegą aiškindami, jog skyrybų skaičius Europoje mažesnis dėl mažesnio ten sudaromų santuokų skaičiaus, Lietuvoje neįtikėtinai didelė pati santuokų ir skyrybų proporcija – juk dviem sudaromoms santuokoms tenka vienos skyrybos.
Jau 2010 m. trys iš dešimties vaikų gimė ne santuokoje, bet daugelis gimdytojų įsižeistų, pavadinti ne šeima.
Tai, ką turime – ilgo proceso rezultatas, šeimos institucija nelygu Maironio pilis vis smarkiau byra gal jau nuo kokių 1980 m. ir civilinės partnerystės įstatymą teks priimti ne norint griauti šeimą, o gelbstint jos likučius. Bet kam vargintis, ieškant griūties priežasčių ir subtilių bei nepigių būdų puoselėti santuoką ar šeimos vertę ne tik Lietuvos, bet gal ir ES mastu, jei niekuo nerizikuojant galima pirštą įbesti į neva išorinį (nors jau seniai esame ES „viduje“) kaltininką ir pusmetį penėti žiniasklaidą savo titaniškos kovos su gresiančia gėjų eisena peripetijomis...
Ne kitaip atrodo dar vienas apokaliptinis siaubas – ES išsvajotas „žmogus klajoklis“. Taip, lietuvis nuo 1990 m. yra laisvas keliauti ir net gyventi bei dirbti kur tinkamas. Pagrindinis pokytis tas, kad įstojus į ES, žmonės tai gali daryti legaliai ir naudodamiesi daugeliu vietos socialinių garantijų.
Negana to, jie paliauja, kaip kadaise taikliai pasakė Antanas Maceina, būti tremtiniais, nes gali bet kada grįžti į tėvynę. Į tėvynę, kuriai, nepaisant visų kraupių pranašysčių, niekas negresia, jei ji pati tų grėsmių nenorės. Užteko vienam kitam Vakarų mąstytojui, matančiam prancūzų ar britų egoizmą, paverkšlenti dėl perdėtos nacionalinių valstybių galios, ir to gana įsigąsdinti, jog Europa sunaikins tautas. Kokiu būdu?
Dar niekada mūsų šalyje nebuvo tokio kalbinės ksenofobijos augimo, kaip gyvenant ES. Ji seniai peržengė sveiko proto ribas, goždama tikrus rūpesčius ir pavojų šaltinius. Visas Lietuvos Seimas nesusidoroja su w ir x rašybos problema, bet niekas nepanikuoja, kad katastrofiškai smunka raštingumas, teksto suvokimo geba.
Italai ir prancūzai pradės kalbėti angliškai? Lenkai vokiškai? Lietuviai nebegalės kalbėti lietuviškai? Kol kas nematyti jokių tikrų pokyčių. Dar niekada mūsų šalyje nebuvo tokio kalbinės ksenofobijos augimo, kaip gyvenant ES.
Ji seniai peržengė sveiko proto ribas, goždama tikrus rūpesčius ir pavojų šaltinius. Visas Lietuvos Seimas nesusidoroja su w ir x rašybos problema, bet niekas nepanikuoja, kad katastrofiškai smunka raštingumas, teksto suvokimo geba, moksleiviai sėkmingai baigia mokyklas neskaitę nė vieno lietuviško romano... O juk šie procesai prasidėjo dar kuriant „tautinę mokyklą“, ir po šiai dienai niekas iš Briuselio nesikiša nei į švietimo, nei į kultūros politiką.
Ypač jautrūs šalies suvereniteto reikalai laimei irgi nėra tokie, kaip juos vaizduoja kai kurie rūstūs aiškiaregiai ir politikai. Taip, buvimas ES riboja valstybių suverenumą. Tiesa, verta paminėti, kad suverenumą riboja kiekviena tarpvalstybinė sutartis. Maža to, suverenumas yra kas kita, negu politologinė abstrakcija, savotiška visada sau lygi idėja. Jis – istorinė tikrovė ir pamatuojamas tik kaip istorinio proceso dalis. Paprastai sakant, negalime nurodyti tokio laikotarpio, kai Lietuva turėjo didesnį realų suverenumą negu dabar.
Net Vytautas Didysis nebuvo visateisis suverenas, o ką ir kalbėti apie Abiejų Tautų Respubliką ar tarpukarį, kai net Čekoslovakija tebuvo kelių didžiųjų valstybių žaislas. Pamėginkime įsivaizduoti, kad dabar gyvename už ES ribų. Tada teliktų pakartoti vieno šveicaro – turtingos ir gana reikšmingos valstybės piliečio – atodūsį: „Europos Sąjungai nepriklausome, todėl įtakos jos procesams ir sprendimams neturime, bet tenka daryti viską, ką jie nurodo“.
Ak, tiesa, mums tektų pridurti, kad tenka daryti dar ir tai, ką nurodo Rusija. Taip, užsieniečiai neišpirktų mūsų žemių (ar tikrai?), mūsų valstiečiai nebūtų Europos turčių „kumečiai“ (vieno garbingo Sąjūdžio veterano pasakymas). Nežinau, ar tie valstiečiai būtų daug laimingesni, kumečiaudami ne Europos, o Lietuvos turčiams (net jei nesvarbu, kad ne vienas jų turtą įgijo ryšių su komjaunimu, kompartija ar net KGB dėka).
Žinau tik, kad daniškos kiaulės dvokia ne daugiau negu lietuviškos, ir kad ne ES kalta, jog ridikėlius turime vežtis iš Italijos, o česnakus – iš Kinijos. Užuot sielojęsi, ar turime sumanią europinę politiką, ar valdantieji, kad ir kokių partijų jie būtų, pajėgūs Lietuvą padaryti dėmesio verta sandraugos nare, niaurūs mąstytojai praneša, kad likę Europos Sąjungos nariais esame pasmerkti kaip tauta ir valstybė sunykti, o „išsivadavę“ iš jos, matyt, susigrąžinsime išeivius, atlietuvinsime Vilnijos lenkus, nevaržomi avėsime vyžas bei nagines, o puošimės tik gintaro karoliais (moterys) ir žalvarinėmis segėmis su žalčiais bei svastikomis (ir vyrai, ir moterys).
Regiu, kad prabilau pernelyg ironiškai, o rimtame žurnale ironija turi būti atidžiai atseikėjama, tad pabaigai tenorėčiau išreikšti nedrąsią viltį, jog Tavo taip rūpestingai tvarkomas žurnalas galėtų tapti vieta, kur apie ES perspektyvas būtų galima kalbėti be valdiško optimizmo, apie bėdas – be apokaliptinių bauginimų, o apie Lietuvos vaidmenį joje – be saviniekos ir abejingumo.
