Vargu ar daug kas dėl to būtų susijaudinęs, jei ne politikų ir visuomenės veikėjų eskaluojamos emocijos. Argumentai mažai kam rūpėjo. Tiesa, dalis emigrantų ėmė skaudintis, kad kažkas kažką iš jų „atima“ – nors gyvenant ES tas atėmimas labiausiai reiškė prarastą teisę balsuoti.
Žinant, kaip vargiai balsuoja išeiviai, neatrodo, jog daug žmonių tai laikytų didele prarastimi. Ir pats pilietybės kaitos mastas nėra itin įspūdingas: per 2004–2013 m. pilietybės neteko tik apie 7000 asmenų. Didžiausias triukšmas dėl antrosios pilietybės kildavo, kai jos siekdavo koks nors užsienietis sportininkas, turintis „šlovinti pasaulyje Lietuvos vardą“.
2004–2013 m. pilietybės neteko tik apie 7000 asmenų. Didžiausias triukšmas dėl antrosios pilietybės kildavo, kai jos siekdavo koks nors užsienietis sportininkas, turintis „šlovinti pasaulyje Lietuvos vardą“.
Štai tokiame kontekste Liberalų Sąjūdis, kaip sakytų portalo antraštė, „smogia neatremiamą smūgį“ – pasiūlo pilietybės referendumą, kaip ir yra nurodęs KT.
Tie, kas sumanė šią viešųjų ryšių akciją, verti prizo. Konservatorių klaidos, ypač per savivaldos rinkimus Vilniuje, liberalams atvėrė progą iš jaunesnių konservatorių brolių tapti visaverčiais partneriais – svarbu tik iki Seimo rinkimų išlikti „ant bangos“.
Tinka visos priemonės. Kad referendumas yra puikus būdas patraukti rinkėjų dėmesį, įrodė elektrinės ir žemės referendumai. Visai nesvarbu jį laimėti. Štai liberalų vardas kelios savaitės minimas viešojoje erdvėje. Tiek kritika, tiek palaikymas šiuo atveju vienodai naudingi – juk liberalai nieko neprimeta, tiesiog siūlo spręsti tautai.
Kiekvienas sprendimas bus geras ir pagarbiai priimtas. Artėjant rinkimų metui, prasidės ir tikroji referendumo kampanija – vėl reklama, sutelkianti dėmesį į referendumo organizatorius. Kainuos nedaug, efektas didžiulis. Maža to, yra šansas patraukti politiškai aktyvią, balsuojančią emigracijos dalį ir laimėti Vilniaus Naujamiesčio rinkimų apygardoje Nr. 1, iki šiol palankioje Tėvynės Sąjungai.
Atrodo, patys liberalai tikisi, kad referendumas žlugs, ir nereikės prisiimti atsakomybės už jo padarinius. O taip atmestinai suformuluoto klausimo padariniai nesunkiai numatomi.
Atrodo, patys liberalai tikisi, kad referendumas žlugs, ir nereikės prisiimti atsakomybės už jo padarinius. O taip atmestinai suformuluoto klausimo padariniai nesunkiai numatomi.
Pirmiausia, emigracijoje tai gali skatinti antrosios pilietybės įgijimą, vadinasi, ir trūkinėjantį ryšį su tėvyne. Grįžimo mastas dėl to tik mažės.
Antra, nepaisant to, kad restitucija baigta, įvairiomis aplinkybėmis iš Lietuvos išvykusių ir naujoje tėvynėje gerai integruotų nacionalinių grupių (vokiečių, lenkų, žydų ir pan.) atstovams gali kilti nepagrįstų vilčių (ir nusivylimų) atgauti savo (tėvų) nekilnojamąjį turtą. Tokie nusivylimai tikrai nepadaugins draugų pasaulyje skaičiaus.
Svarbiausia – liberalų siūloma įstatymo versija sudarys sąlygas svetimų pasų invazijai į Lietuvą su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis ir problemomis. Kalbėti apie šią problemą nereiškia Lietuvos lenkus ar rusus laikyti šalies priešais ar potencialiais išdavikais.
Kodėl neįgijus tau kalbiškai, kultūriškai, per giminaičius artimos šalies pilietybės? Juk įgyti antrą pilietybę nebus koks nusižengimas lojalumui ar smerktinas dalykas, tai net neapribos politinių teisių. Bet koks, net moralinis priekaištas šiuo klausimu bus veidmainiškas.
Bėda kita: mūsų mažumos nepakankamai integruotos į šalies gyvenimą, antra pilietybė stiprins joms „ateivio“ jauseną.
Bėda kita: mūsų mažumos nepakankamai integruotos į šalies gyvenimą, antra pilietybė stiprins joms „ateivio“ jauseną. Maža to, svetimas pasas daugeliui žmonių atidarys sienas su ne ES kaimynėmis. Niekam ne paslaptis, kokios pralaidžios kontrabandai jos jau yra.
Negalima pamiršti ir politinio aspekto: mums priešiška Rusija parodė, kaip meistriškai ji naudojasi pasų dalijimo politika imperiniais tikslais, mums draugiška Lenkija rimtai žiūri į savo demografines problemas, tad nevengs sukurti potencialių piliečių masyvo už sienos. Baltarusiai savo ruožtu turi ir politinių, ir ekonominių, ir etninių interesų.
Nesvarbu, kad šansai dvigubos pilietybės šalininkams laimėti referendumą yra menki. Diskusija prieš jį supriešins tautines mažumas su lietuviais, emigraciją su kraštu, nukreips dėmesį nuo rinkiminių programų. Vien šito gana, kad konstatuotume, jog politinės atsakomybės laipsnis Lietuvoje per 25-erius laisvės metus nedaug tepaaugo.
