Dar 2007 metais Vokietijos užsienio reikalų ministras F. Steinmeieris viešėdamas Vilniuje teigė, jog Vokietijos ir Lietuvos santykiai yra „tokie geri, kad vargu, ar gali būti dar geresni“. Dar po dešimtmečio, 2018 metais, tuometinei kanclerei A.Merkel lankantis Lietuvoje prezidentė D.Grybauskaitė panašiai teigė, jog „abiejų valstybių ryšiai šiuo metu yra pasiekę sėkmingiausią etapą dvišalių santykių istorijoje“. Tą patį tada akcentavo ir tuometinis premjeras S.Skvernelis: „Drįstu teigti, kad Lietuvos ir Vokietijos santykiai niekada nebuvo tokie geri, kokie yra dabar“.
Vis dėlto, nepaisant itin draugiško vakarykščio prezidento Nausėdos ir kanclerio Scholzo susitikimo, šiandien kalbėti apie puikius dvišalius santykius darosi sudėtinga. Lietuva susiduria su strateginėmis dilemomis, kurios itin išryškėjo karo Ukrainoje metu.
Saugumo srityje nuo prezidentės Grybauskaitės laikų Vokietija įsitvirtino kaip pagrindinė Lietuvos saugumo garantė Europos šalių kontekste. Tuomet Lietuvos prezidentė aktyviai siekė, jog būtent Vokietija vadovautų tarptautiniam NATO batalionui Lietuvoje. „Aš ne tik dėkoju, bet aš didžiuojuosi, kad tarptautinis NATO batalionas Lietuvoje yra vadovaujamas Vokietijos karių ir kad šį sprendimą padarė tiesiogiai pati kanclerė“, – 2018 metais pabrėžė D.Grybauskaitė. Šiandien tikimasi, jog Vokietija išplės šį vienetą į brigadą ir taip dar labiau padidins savo karių skaičių Lietuvoje.
Visgi stebėdami Vokietijos reakciją karo Ukrainoje metu, daugelis lietuvių šiandien turbūt būtų ramesni, jeigu Lietuvoje dislokuotiems NATO vienetams vadovautų ne Vokietija, o, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė arba JAV. Vokietijos neryžtingumas buvo pastebimas ir vakar, kai vietoj konkrečių detalių kancleris Scholzas tik išreiškė bendrą pasirengimą „stiprinti NATO karinį buvimą Lietuvoje iki brigados lygmens“. Pačiam kancleriui prireikė daugiau nei 100 dienų nuo karo pradžios aplankyti NATO rytų flangą, tiesiogiai besiribojantį su Rusija. O kai kurie jo vakarykščiai pasisakymai netgi atrodė gana arogantiški.
