Jau anas plaukė per Viduržemio jūrą repetuodamas pergalės festivalį, turėjusį skambėti ant Alepo vaikų kaulų, ir nuplaukė prisimename kur. Su visais kazokėlio šokėjais. „Admirolas Kuznecovas“ irgi plaukė su juodais dūmais ta pačia kryptimi – pribaigti Alepo vaikų, dar besislapstančių griuvėsiuose. Ką kentė susigūžusios savo griuvėsiuose Rakos vaikų sielos, dar nežinome; pasaulis užsimerkė, berods, neaprašinėjo, nefilmavo. Tų didžiųjų Kremliaus pergalių triumfas augo ir augo, kol susikrovė į „Admirolo Kuznecovo“ neregėtą pasaulinį doką. Nūnai – dugne. Gal iškels, gal ne.
Kremlius turi profesionalų šamaną pavarde Grobovoj (be juoko), kurį siuntė paguosti Beslano motinų. – Pamatysite savo vaikų sielas, tik nevažiuokite protestuoti, ieškoti paguodos ir teisybės į Maskvą. Be prasmės.
Ši mintis buvo teisinga. O taipgi – vaikžudžių cinizmo viršūnė.
Dabar, kai Rusija jau savinasi Azovo jūrą ir pasirūpino kamštukais Kerčės sąsiauriui – kol tiltas nenusmuko, – kai krymnašistai svaigsta nuo būsimos diplomatinės pergalės jų uzurpuojamuose neva savo „teritoriniuose“ vandenyse, artėja Mariupolio vaikų klausimas.
Greičiausiai ir ten taškys viską skradžiais. Nei Bushas, nei Obama neatsiųs jokio laivo.
Egzaminas dabartiniam JAV prezidentui. Ir Mariupolio vaikams. Pasiruoškite jūsų išvadavimui iš gyvybės. Mes eisime į rojų, pažadėjo dėdė Vova.
