Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. (Jn 6, 41–52)
Jau trečią sekmadienį skaitome 6-ąjį Evangelijos pagal Joną skyrių, kuris mus vėl nukelia į Kafarnaumo sinagogą ir kviečia toliau klausytis ilgos Jėzaus kalbos apie duoną („aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“) ir tikrąjį pasotinimą („kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“).
Tas, kuris mažas būdamas turbūt džiaugsmingai bėgiojo po balas ir, tikėtina, darė eibes su kitais to mažo miestelio vaikais, sakosi esąs „duona, nužengusi iš dangaus“... Argi ne per drąsu šitaip kalbėti?
Liaudis, žinoma, yra nepatenkinta tokiais Jėzaus teiginiais. Jie pažįsta ne tik jį, kilusį iš Nazareto, bet visą jo šeimą, žino jų vardus. Dabar tas, kuris mažas būdamas turbūt džiaugsmingai bėgiojo po balas ir, tikėtina, darė eibes su kitais to mažo miestelio vaikais, sakosi esąs „duona, nužengusi iš dangaus“... Argi ne per drąsu šitaip kalbėti?
Žmogiškai galima suprasti šitokią sinagogos tikinčiųjų dvejonę ir jų „murmėjimą“.
Tuo metu, šiandien ir per visą žmonijos istoriją didysis skandalas ir slypėjo teiginyje, kad dangus gali pasireikšti žemiškai. Šiandien taip pat sunkiai tikima, kad Kristaus matomas kūnas realiai egzistuoja mūsuose Jo Bažnyčios pavidalu. Kaip gali taip būti, kad vargšų žmonelių, save vadinančių krikščionimis, bendruomenė, teturinti kelis sakramentus ir vieną mažą knygelę, vadinamą Šventuoju Raštu, būtų išganymo instrumentas?
Vis dėlto būtent čia slypi krikščionių tikėjimo šerdis: begalybė renkasi išbaigtumą, kaip vietą apsireikšti
Vis dėlto būtent čia slypi krikščionių tikėjimo šerdis: begalybė renkasi išbaigtumą, kaip vietą apsireikšti; pasaulį sukūręs Žodis renkasi žmogaus žodį savęs apreiškimui; tas, kuris sukūrė viską, renkasi savęs realiam parodymui gabalėlį duonos ir gurkšnį vyno; dangaus ir žemės Viešpats realiai yra ten, kur du ar trys susirenka Jo vardu. Kontrastai milžiniški, žmogaus logikai neaprėpiami, todėl jai nepavaldūs ir ne jos kontrolei pavesti. Pagrindinis veikėjas scenoje yra Dievas.
Noras įminti neaprėpiamo Dievo paslaptį glūdi prigimtyje. Visais laikais buvo ir šiandien yra žmonių, kurie manosi šią paslaptį įminę ir užmezgę „ryšį“, todėl kuria gydymo studijas, kalba TV laidose, atskleisdami „tiesą“... Biblijos Dievas, prieš norėdamas pasirodyti esąs neįmenama paslaptis, nori būti žmonėms neaprėpiamos meilės paslaptimi: dideli ir maži, turtingi ir vargšai, šventi ir nusidėjėliai be jokių tarpininkų gali asmeniškai priartėti prie Dievo išgyvendami Jo meilę ir dalindami ją šalia esančiam.
Jėzus, gyvoji iš dangaus nužengusi duona, yra mums Dievo atvaizdas ir maistas, palaikantis žmones jų kelionėje į galutinio susitikimo su Dievu kalną.
Būtų laikas truputį iš arčiau pažvelgti į tai, kokiu būdu Viešpats šiandien konkrečiai yra tarp mūsų. Evangelistas Jonas rašė: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ (Jn 1,18)
Jėzus yra viengimis Sūnus – Dievas, gimęs iš moters prieš daug metų, kentėjęs, numiręs ir prisikėlęs, šiandien yra tarp mūsų savo Kūno – Bažnyčios realume.
Eucharistija suburia žmones į tą Bažnyčią ir ją pasotina gyvosios duonos, nužengusios iš dangaus, dalijimu. Jėzus, gyvoji iš dangaus nužengusi duona, yra mums Dievo atvaizdas ir maistas, palaikantis žmones jų kelionėje į galutinio susitikimo su Dievu kalną.
