Kritikos Nobelio komitetas, kurį skiria Norvegijos parlamentas, susilaukia ne pirmą kartą. Nobelio Taikos premijos paskyrimas 2009 m. JAV prezidentui Barackui Obamai, ko gero, buvo dar didesnis netikėtumas, nei šių metų paskyrimas Europos Sąjungai.
Šių metų Nobelio komiteto sprendimu buvo nepatenkinti Rusijos žmogaus teisių gynėjai, tikėjęsi šio komiteto dėmesio, Irano politiniai kaliniai, už elementarias moterų teises kovojančios aktyvistės Afganistane.
Ekspertų nuomone, visi jie nusipelnė šio garbingo apdovanojimo ir tarptautinio dėmesio. Tačiau Nobelio komitetas nusprendė kitaip.
Norvegijoje, kurios sostinėje teikiama ši premija, nesibaigia debatai ir dėl galimo šalies stojimo į Europos Sąjungą.
Norvegijos Nobelio komitetas kai kada atsižvelgia į tarptautinę konjunktūrą ir ne visada nori erzinti didžiąsias valstybes, turinčias problemų su demokratija ir žmogaus teisėmis.
Prieš dvejus metus, kai Nobelio taikos premija buvo paskirta kinų disidentui Liu Xiaobo, komunistinės Kinijos reakcija buvo labai griežta. Ji ėmėsi ne tik diplomatinių demaršų prieš norvegus ir pačią apdovanojimų ceremoniją, įtraukdama ir savo sąjungininkus, bet ir įvedė sankcijas Norvegijai.
Norvegijoje, kurios sostinėje teikiama ši premija, nesibaigia debatai ir dėl galimo šalies stojimo į Europos Sąjungą. Net du kartus – 1972 m. ir 1974 m. – referendumai dėl stojimo į ES buvo pralaimėti.
Neseniai norvegų dienraščio „Dagbladdet“ surengta apklausa liudija, kad norvegai ir toliau lieka euroskeptikais. Net 72 proc. apklaustųjų yra prieš stojimą į ES. Nobelio premijos paskyrimas Europos Sąjungai norvegų taip pat nepaskatino keisti savo požiūrio į narystę ES. Turėdami daug naftos ir saugodami savo išskirtinę teisę į milžiniškus žvejybos plotus, norvegai nelinkę priimti ES taisyklių ir dalintis savo turtais su kitais ES nariais.
Visų šalių euroskeptikai bei radikalai, pradedant anarchistais Graikijoje ir baigiant Nyderlandų bei Didžiosios Britanijos kraštutiniais dešiniaisiais taip pat išreiškė nepasitenkinimą Nobelio premijos paskyrimu Europos Sąjungai.
Toks pasirinkimas nustebino ir buvusį Lenkijos prezidentą bei „Solidarumo“ profsąjungos lyderį Lechą Walęsą, kuris 1983 metais apdovanotas Nobelio taikos premija. Jo nuomone tokios premijos nusipelno atskiri asmenys, disidentai ir kovotojai už laisvę ir žmogaus teises, o ne institucija.
Neigiama reakcija iš dalies susijusi su besiplečiančios Europos Sąjungos ekonominiais, politiniais ir kultūriniais iššūkiais, dalies šalių didžiulėmis skolomis, su atsiradusia dviejų, o ateityje – galbūt, net trijų ir daugiau greičių Europa, apskritai su stiprėjančia radikalizmo banga Europoje.
Nors europiečiai gyvena viename žemyne, tačiau labai skiriasi. Tiek kultūra, tiek istorija, o svarbiausia mentalitetu ir ekonomikos lygiu.
Europos Sąjunga jau tapo didesne ir įvairesne už kelis šimtmečius gyvavusią Šventąją Romos imperiją, kuri per savo istoriją neišvengė nei tarpusavio šalių konkurencijos, nei žiaurių karų, net religinių, tokių, kaip Trisdešimties metų karas (1618–1648) tarp protestantų ir katalikų.
Lietuva šiai imperijai nepriklausė, nes bandė kurti savą. Iš pradžių viena, o vėliau su Lenkija.
Šiandien didžiojoje Europos dalyje išaugo jau trečia karta, nežinanti, kas yra karas.
Daug kas jau baigia pamiršti, kad ES buvo kuriama siekiant išvengti karo tarp didžiųjų Europos valstybių, kurioms kariaujant labiausiai nukentėjo mažesnės šalys. Periodiškai pasikartojantys karai nuo viduramžių iki pat XX a. vidurio nuolat alino Europą.
Šiandien didžiojoje Europos dalyje išaugo jau trečia karta, nežinanti, kas yra karas. Galbūt todėl net atsiranda tokių, kurie būtų nieko prieš ir pakariauti? Ypač su silpnesniais, tautinėmis mažumomis, žydais, musulmonais ar krikščionimis, emigrantais ir šiaip kitaip mąstančiais?
Antrojo pasaulinio ir ypač Pirmojo pasaulinio karo istorija gerokai primiršta, ypač faktas, kad šimtai tūkstančių jaunų patriotų, nacionalistų ir šovinistų Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje savanoriais veržėsi į karą.
Dauguma jų labai greit padėjo galvas už kaizerį, tėvynę, carą, imperiją ar karalienę. Likę gyvi, įskaudinti dėl patirto pralaimėjimo, tokie kaip A.Hitleris ir jo bendrininkai, rengė antrąjį karą, kuris nusinešė apie 50 mln. gyvybių.
Turim pripažinti, kad Europos Sąjunga, nepaisant jos ydų, išpūstos biurokratijos, didžiųjų šalių dominavimo joje, vis dėlto išlieka stabilumo ir taikos garantu Europoje. Jos gyvavimo dėka įvyko patiems vokiečiams sunkiai įsivaizduojamas taikus Vokietijos susivienijimas. ES kartu su JAV nemažai prisidėjo, kad beveik taikiai sugriuvo Sovietų Sąjunga, kad nekilo karinių konfliktų su buvusiomis satelitinėmis Varšuvos pakto šalimis, buvo taikiai sureguliuoti sienų klausimai, kad valstybingumą atkūrė Lietuva, Latvija ir Estija.
Tiesa, ES, yrant Jugoslavijai, nepavyko išvengti Balkanų šalių tarpusavio karo. Tačiau šis karas neįsiplieskė visoje Europoje, kaip tai įvyko 1914 m. Sarajeve nušovus Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Ferdinandą.
Galbūt britai ateityje referendumu nuspręs pasitraukti iš ES? Galbūt ne? Europos Sąjunga tikrai nėra tokia, kokia ji buvo prieš 20 metų ir, matyt, bus kitokia dar po dvidešimties. Tačiau kol kas ji išlieka gyvybinga, pasiryžusi išgelbėti net visiškai prasiskolinusią Graikiją, kurią daugelis ekspertų buvo jau palaidoję.
Norinčių priklausyti Europos Sąjungai netrūksta. Rikiuojasi naujų kandidatų eilė. Kitais metais nare taps Kroatija, dėl stojimo į ES pradeda derėtis Juodkalnija, kandidato statuso siekia Serbija. Į ES norėtų patekti ir Ukraina. Neatsisako savo planų kada nors įstoti ir Turkija.
Kas traukia šias valstybes į ES? Matyt, ne Europos Sąjungos ydos, o jos privalumai, kuriais naudojasi ir Lietuva, gerokai paspartinusi savo pažangą po įstojimo į ES.
