 |
Dar studijuodamas pradėjo prekiauti, tapo net stambiu verslininku, buvo išrinktas Lenkijos verslo tarybos vicepirmininku. 2005 m. įstojo į D.Tusko vadovaujamą liberalią Piliečių platformos partiją, ir po dvejų metų buvo išrinktas į Seimą.
Seime pirmiausia jis išgarsėjo tuo, kad užsiklijavo etiketę su užrašu: „Esu gėjus“, nors jis tikrai nėra gėjus. Paprasčiausiai J.Palikotas siekė, kad Piliečių platforma atkreiptų dėmesį į seksualines mažumas ir jas gintų.
Vėliau jis pavadino chamu prezidentą L.Kaczynskį. Už tai jam buvo iškelta byla, kuri, tiesa, numarinta. Už alkoholio gėrimą viešoje vietoje mugės metu politikas buvo nubaustas 1200 zlotų bauda. O visai neseniai jis pasiūlė nukabinti kryžių Seime, bet tokiam pasiūlymui dauguma, aišku, nepritarė. Galiausiai jis pabandė Seimo rūmuose parūkyti marichuanos.
Seime pirmiausia jis išgarsėjo tuo, kad užsiklijavo etiketę su užrašu: „Esu gėjus“, nors jis tikrai nėra gėjus.
Svarbiausias J.Palikoto politinės karjeros laimėjimas kol kas yra tai, kad jis, likus metams iki rinkimų, panašiai kaip Artūras Zuokas, įsteigė savo partiją, pats ją finansavo ir netikėtai aplenkė kairiąją SLD, surinkdamas apie 10 proc. balsų.
J.Palikoto programa buvo kairuoliška ir kur kas kairesnė už kairiųjų aljansą-SLD. Jo partijoje susivienijo feministės, seksualinių mažumų atstovai, garsūs laisvo gyvenimo propaguotojai ir kairieji disidentai, nepritapę prie disciplinuotos kairiųjų partijos, taip pat antifašistinio judėjimo dalyviai. Paryijoje ypač daug jaunimo, kuris net reikalavo legalizuoti marichuanos rūkymą bei pasisakė prieš Katalikų Bažnyčios dominavimą viešajame gyvenime.
Kitaip sakant, tai kairuoliškas lenkų judėjimas, virtęs nemenka parlamentine jėga. Panašios kairuoliškos grupės ar judėjimai veikia daugelyje Vakarų šalių.
Vakarų apžvalgininkai J.Palikoto laimėjimą įvertino teigiamai, pažymėdami jį kaip konservatyvios Lenkijos vakarėjimo požymį. Juo labiau, kad ir pats J.Palikotas yra glaudžios integracijos su ES šalininkas. Užsienio politikoje jis remia dabartinę premjero politiką. Vietos apžvalgininkai pabrėžė tai, kad kairuoliškas J.Palikoto judėjimas atėmė balsus iš Kairiųjų aljanso partijos SLD, tapusios panašia partija į kitas.
Ar vyksta kažkas panašaus Lietuvoje? Ekstravagantiško elgesio politikų, siekiančių ir sulaukiančių žiniasklaidos dėmesio, Lietuvoje netrūksta. Galima prisiminti V. Šustauską, A. Valinską, A. Zuoką. Visi jie turi ar turėjo lyderių savybių, nebijojo naujovių ir kažkuo buvo nustebinę bei patraukę apsnūdusios mūsų visuomenės dalį.
Tačiau – drįstu teigti – nė vienas iš jų neturėjo kilnesnių, ilgesniam laikui visuomenę dominančių idėjų. J.Palikoto stiprybė yra tai, kad jis į politiką atėjo ne dėl pinigų ir ne dėl tuščios garbės, o dėl idėjų, nors ir prieštaringų, bet sulaukusių dalies visuomenės paramos.
O ekstravagantiškas elgesys? Regis, tai tik forma patraukti visuomenės dėmesį aktualioms lenkų visuomenės problemoms.
Lietuvoje tikrų kairuoliškų judėjimų, kokie veikia Vakaruose, nėra. Mūsų visuomenė kur kas konservatyvesnė net už lenkų ir, žinoma, labiau provinciali, labiau kaimiška, bijanti naujovių. Ir visko, kas svetima. Taip pat ir mažiau vakarietiška, nei lenkų.
Tačiau ir Lietuvoje yra pavienių asmenų ir grupių, kurias galima pavadinti kairuoliškomis. Jei kam nors pavyktų jas suvienyti, galbūt ši jėga irgi pretenduotų į 10 proc. rinkėjų balsų. To tikrai negalėtų padaryti dešiniosios partijos, kurių vertybės diametraliai priešingos. To gal ir galėtų imtis Socialdemokratų partija, įteisindama kairuoliškas frakcijas ir išplėsdama savo elektoratą. Bet kad tai įvyktų, pati LSDP turėtų tapti kairesne.
Kairė Lietuvoje vis dar dažniausiai siejama su SSRS ir buvusiais komunistais. Bet tai ne visai teisinga.
Tai galėtų padaryti ir kairieji liberalai, jei tik tokių Lietuvoje yra. J.Palikotas greičiau ir yra kairysis liberalas, prie kurių save priskiria ir buvęs lenkų disidentas, publicistas ir redaktorius Adamas Michnikas. Tokie buvo ir italų intelektualas Norberto Bobbio, vadinęs save socialliberalu ar vokietis Ralfas Dahrendorfas.
Kairė Lietuvoje vis dar dažniausiai siejama su Sovietų Sąjunga ir buvusiais komunistais. Tačiau tai ne visai teisinga. Buvusių komunistų yra, bet jie jau nesudaro daugumos, o nemenką jų dalį derėtų priskirti prie dešiniojo socialdemokratų sparno.
Pavyzdžiui, iš Socialdemokratų partijos pašalintas J.Jagminas, buvęs stambus LKP nomenklatūros veikėjas, sėkmingai dalyvavęs privatizacijoje, yra daugiau dešinysis savo pažiūromis nei Seimo dauguma. Kaip ir K.Brazauskienė, sėkmingų vedybų ir privatizacijos dėka tapusi ne vienos dešimties milijonų savininke.
Kairįjį LSDP sparną kaip sykis ir sudaro tie, kurie komunistais niekada nebuvo arba net kovojo prieš komunistinę santvarką.
Komunistinė sovietinė vadinamoji kairė prieš 22 metus patyrė triuškinamą pralaimėjimą tiek buvusioje SSRS, tiek Lietuvoje Tai konstatavo daugelis Vakarų kairiųjų intelektualų, net tie, kurie žavėjosi sovietine tvarka.
Sovietinė sistema buvo imperialistinė, totalitarinė ir nusikaltėliška. Dabartinė Rusija su kaire taip pat beveik nieko bendro neturi, nes ten vyraujanti ideologija taip pat yra imperialistinė, atvirai ginanti oligarchinę sistemą.
Taigi tie, kas Lietuvoje ideologiškai orientuojasi į Rusiją, orientuojasi į oligarchinę Rusiją, vykdančią imperialistinę politiką. Imperinės politikos neatsisako nė viena įtakingesnė Rusijos partija.
Tikroji kairė liko Vakaruose, kur ji ir atsirado. Didelėje dalyje Europos ji tapo viena iš vyraujančiųjų ideologijų, šalia krikščionių demokratų ar konservatorių. Skandinavijos šalyse ji virto gyvenimo būdu, kuris nesikeičia net tuomet, kai prie valstybės vairo stoja dešiniosios partijos.
Antrojo pasaulinio karo metais nuo Sovietų Sąjungos agresijos šalį gynusiems suomiams vadovavo vyriausybė, kurioje buvo nemažai socialdemokratų. Kaip žinoma, Lietuvai tuo metu vadovavo dešinioji partija – tautininkai, paėmę valdžią perversmo keliu ir atidavę Lietuvą sovietams be šūvio. O ir kitoms okupuotoms Baltijoms valstybėms tada vadovavo dešiniųjų pažiūrų autokratai.
Žinoma, ne etikečių pavadinimuose esmė, bet idėjose, kurios yra reikalingos žmonėms ir kurioms žmonės pritaria. Jei atsiranda lyderis, kuris nuoširdžiai jas iškelia, visada jį parems bent dalis visuomenės.
