Oksfordo profesorius, įsijungdamas į britų visuomenės debatus apie ES ir euro ateitį rašo, kad pokumunistinės šalys, esančios tarp Rusijos ir Vokietijos, turi kitokią realybės viziją, nei Vakarų Europos valstybės. Jos suvokia, kad politinės ir ekonominės sistemos gali sužlugti, o likusios vienišos tautos gali būti sutryptos.
N.Davieso nuomone, lenkų požiūris į euro įvedimą yra ir drąsus, ir drauge atsargus. Premjero D.Tusko kabineto užsienio reikalų ministras visuomenei aiškina, kodėl politiškai Lenkijai reikalingas euras, o finansų ministras įvardija kliūtis ir galimus minusus.
Lenkija, turėdama gerus politinius ir ekonominius santykius su Vokietija, – 25 proc. visos prekių apyvartos tenka vokiečiams, pasisako už eurą, bet nesiveržia šuoliais į euro zoną. Čia derėtų priminti, kad Lenkija, skirtingai nei Lietuva, vykdo savo monetarinę politiką, jų bankai iš esmės nepatyrė sunkumų krizės laikotarpiu, išliko patikimi ir saugūs.
Kita vertus, Lenkija, matydama didžiulius pozityvius skirtumus tarp savo šalies ir Baltarusijos, Rusijos bei Ukrainos, vienareikšmiai linksta prie Europos Sąjungos, kurios varikliu, silpstant Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, lieka vienintelė Vokietija. Lenkijai iškilti padėjo Prancūzijos ir Anglijos ekonomikos silpnėjimas, žurnalui „Spiegel“ tvirtino vokiečių kilmės buvęs Pasaulio banko prezidentas R.Zoellickas.
Anot N.Davieso, jei dabartinė ES politikų karta neras išeities iš krizės, kils naujas europinis sąjūdis, kuriam diktuos kiti lyderiai, kilę iš naujosios Europos šalių, kurių finansai kur kas sveikesni, nei daugelio ES senbuvių.
Euro likimas iš esmės atsidūrė Vokietijos rankose. Kol kas jos yra tvirtos ir patikimos. Vokiečiai sėkmingai susitvarkė su krizės iššūkiais, jų ekonomika sėkmingai auga.
Euro likimas iš esmės atsidūrė Vokietijos rankose. Kol kas jos yra tvirtos ir patikimos. Vokiečiai sėkmingai susitvarkė su krizės iššūkiais, jų ekonomika sėkmingai auga. Tačiau silpstant kitoms euro zonai priklausančioms šalims, vokiečiai gali būti nesuinteresuoti jos plėsti ir naujoms kandidatėms į euro zoną gali iškelti griežtesnius reikalvimus, nei iki šiol.
Todėl mūsų kaimynų latvių skubėjimas įstoti į euro zoną 2014 m. gali būti visiškai savalaikis. Latviai, kaip, beje, ir estai, prieš dvejus metus įsivedę eurą, pabrėžė ne tiek ekonominius, kiek politinius stojimo į euro zoną aspektus, išaugusį saugumo jausmą ir vakarietišką orentaciją.
Atrodytų, kad lietuviai, vieninteliai iš Baltijos šalių viduramžiais sukūrę savo valstybę, nuolat sava praeitimi besidžiuojantys prieš savo šiaurės kaimynus, turėtų išsiskirti savo istorinio ir strateginio mąstymo branda. Tačiau lyginant XX a. ir XXI a. ekonominius bei politinius Baltijos šalių pasiekimus, neturime kuo didžiuotis.
Nebent tik ilgiausiai užtrukusia pokario partizanų kova ir mažiausia krašto rusifikacija. Tai akivaizdus lietuvių laimėjimas, išsiskiriantis mus iš kitų Baltijos valstybių.
Tačiau turėtų rausti visų pakraipų dabartiniai mūsų politikai, kad turim didžiausią emigraciją, kurią britas E.Lucasas įvardija kaip aiškiausio nepasitikėjimo savo valstybe ženklu.
Akivaizdu, kad į euro zoną įstosime, jei dar įstosime apskritai, tik treti. Taigi, paskutiniai iš Baltijos šalių. Ilgiausiai liksime su teoriškai savo valiuta litu, bet praktiškai pririštu prie euro ir svyruosime kartu su juo, neturėdami tam svyravimui jokios įtakos.
Keliaudami po Europą, net vykdami pas kaimynus, nuolat keisime litus į eurą, prarasdami dalį savo pinigų. Mūsų asmeniniai praradimai atrodys menki, palyginti su mūsų verslininkų praradimais, kurie, anot „Swedbank“ finansų analitiko N.Mačiulio, kasmet sudaro ne vieną šimtą milijonų litų.
Jau dabar pagal užsienio investicijas mūsų šalis gerokai atsilieka nuo Estijos, o Latvijai tapus euro zonos nare, Lietuvos patrauklumas labiau sumenks. O tai reikš, kad nebus ir naujų darbo vietų ir kad emigracija nesiliaus.
Kai kada lėtumas gali teikti apčiuopiamos naudos. Bet estai ir latviai ir čia mus palieka uodegoje. Abi šios šalys neskubėjo prisiimti įsipareigojimų dėl trečio ES energetinio paketo vykdymo, nepuolė į atlapus „Gazprom“ ir todėl Latvijos bei Estijos gyventojai moka 20 proc. už dujas pigiau. Ką mes laimėjome tokiu savo drąsiu elgesiu?
Ar Lietuva kaip valstybė , kaip tauta turėjo kokios nors naudos? Ar latviai ir estai kvailesni už mus, mažiau drąsūs? Ar dėl neatsakingos konservatorių politikos turime patirti didžiulius nuostolius ir dar labiau nuskurdinti pačią skurdžiausią tautos dalį? Ar visada reikia rodyti drąsą ten, kur labiau reikalingas šaltas protas ir savo intereso racionalus suvokimas?
Tas pats šaltas protas reikalingas mums sprendžiant Visagino AE statybos klausimą. Estai ir latviai ragina mus statyti, bet patys savo pinigų į statybas nekiša, laukia mūsų apskaičiavimų, ar jiems ta statyba ekonomiškai apsimokės, ar jie gaus pigios elektros energijos, nesirūpindami nei tos AE saugumu, nei jos galimai augančia kaina ir žinoma, Lietuvos žmonių nuomone apie AE statybą, išsakytą referendume.
Du trečdaliai Lietuvos rinkėjų balsavo prieš AE statybą, ir jokia demokratinė valdžia negali nekreipti į tai dėmesio.
Du trečdaliai Lietuvos rinkėjų balsavo prieš AE statybą, ir jokia demokratinė valdžia negali nekreipti į tai dėmesio.
Dažnai tenka pasavarstyti, kodėl mes iš trijų Baltijos šalių dažniausiai liekame treti, esame mažiau pragmatiški bei racionalūs, konservatyvesni. Juk net susikurti Sąjūdžiui impulsą davė atvykę estai iš jau įkurto Estijos Liaudies fronto.
Gal čia kaltas mūsų tautos vėlyvas krikštas, protestantiškos, o tuo pačiu ir labiau pragmatiškos, kultūros, būdingos Latvijai ir Estijai, stoka, per didelis mūsų emocionalumas, savo diduomenės praradimas, menka miestų kultūra , solidarumo stygius, vėlyvesnis baudžiavos panaikinimas ir dėl to gajus valstietiškas, siauras, tik priešus visur regintis, mūsų mąstymas?
Lietuvoje kai kuriems veikėjams verkšlenant, kad mes perdaug save plakame, norėtųsi savo tekstą užbaigti kritiška N.Davieso mintimi apie savo šalį. „Didžiąją Britaniją kol kas lydėjo sėkmė. Tačiau tai daugiau priklausė ne nuo jos pačios pastangų, bet nuo stiprių draugų (turima galvoje JAV pagalba Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais ) ar nuo to, kad ji yra saloje. Bet kuriuo atveju, 1939–1940 metais Lenkijos armija nepasirodė taip prastai, kaip britų ir prancūzų.“
Nebijokime kritikos ir savikritikos, kuri yra bet kurios pažangos varomoji jėga. Geriau venkime savigyros ir pataikavimų, nes jie veda į mūsų pralaimėjimus.
