Mūsų politikai, ilgai šaipęsi iš baltarusiškų planų, nesugebėjo užmegzti su kaimynais dalykiškų kontaktų ne tik aukščiausiame, bet net ministrų lygmenyje ir kartu palankiai išspręsti šį klausimą mūsų valstybės interesų labui. Astravo pavyzdys rodo, prie ko veda neprofesionali, nepragmatiška, savimi patenkinta politika ir arogantiškas požiūris į kaimynus.
Lietuvos užsienio politika, deja, ne tik šiuo vienu aspektu, pasirodė bedantė ir nekompetetinga, tesugebanti gąsdinti savo tautą Rusijos grėsme, kurią kažin ar padės sumažinti pratybų „Zapad“ metu pažadėti septyni JAV naikintuvai...
Apskritai, atrodo, kad baltarusiškas faktorius mūsų užsienio politikos formuotojų, yra visiškai neįvertintas. Į mūsų rytinį kaimyną, tris kartus didesnį už mus tiek gyventojų skaičiumi, tiek plotu, daugiau žiūrima ne kaip į savarankišką politikos subjektą, bet kaip į Rusijos marionetę, tampomą už virvelių. Tai, švelniai tariant, yra toli gražu nuo tikrovės.
Taip, Baltarusiją ir Rusiją sieja daugelis ryšių. 1994 m. Aleksandrui Lukašenkai tapus prezidentu, buvo sustiprinti strateginiai abiejų valstybių santykiai. Po penkių metų – 1999 m. – jie dar labiau sustiprėjo sudarius konfederaciją bendrasąjunginę Rusijos-Baltarusijos valstybę. Baltarusija, kaip ir Rusija, priklauso ir tai pačiai ekonominei Euraazijos sąjungai.
Pagrindinis Baltarusijos prekybinis partneris yra Rusija. Tarpusavio prekių apyvarta sudaro daugiau kaip 26 milijardus dolerių. Rusija dalinai dotuoja baltarusių ekonomiką teikdama jai lengvatinius kreditus, pigiau parduodama naftą ir dujas. Baltarusija su Rusija turi 1084 km sieną.
Tačiau po Krymo užgrobimo Minsko požiūris į santykius su Rusija tapo gerokai santūresnis. Kaip teigia „Le Monde diplomatique“ (lenkiška versija), naujausia Baltarusijos karinė doktrina įvardija Rusiją (tiesiogiai jos neminėdama) ir Vakarų šalis, kaip galinčias sukurti asimetrines operacijas Baltarusijos atžvilgiu. Todėl ji planuoja daugiau skirti dėmesio kovoje su teroristais ir netikėtais iššūkiais. Pagal šią doktriną kuriamos specialios pajėgos, turinčios apie 8 tūkstančius karių. Joms paskirtas vadovauti prezidento A.Lukašenkos vyriausias sūnus Viktaras Lukašenka. Jis, beje, yra ir tėvo patarėjas saugumo klausimais (panašiai kaip JAV prezidento D.Trumpo žentas Kushneris, užėmęs vyriausiojo prezidento patarėjo vietą).
Baltarusiai sovietiniais laikais buvo stipriai rusifikuoti. Net 80 proc. visų baltarusių kalba rusiškai. Tačiau tai nereiškia, kad jiems nerūpi savo kultūros ištakos. Intensyviai vyksta istorinių šaknų paieškos. Ne retai Lietuvos Didieji kunigaikščiai, kaip ir kai kurie 1863 m. sukilimo vadovai, pvz., Konstantinas Kalinauskas, laikomi tikrais baltarusiais. Beje Vilniuje ant Domininkonų vienuolyno sienos pakabinta lenta baltarusių kalba tai ir skelbia.
Baltarusius neramina tai, kad rusiški kanalai transliuoja laidas, kurios nesuderinamos su pagarba baltarusių kultūrai ir šalies saugumu. Apie tai kalba ne eiliniai šalies piliečiai, bet Lukašenkos administracijos aukštas pareigūnas.
Po Rusijos intervencijos į Ukrainą pasikeitė Baltarusijos santykiai su Europos Sąjunga. ES politika baltarusių atžvilgiu evoliucionavo demokratijos ir žmogaus teisių klausimus pakeitusi pragmatiškesniais: sienų stabilumo ir saugumo klausimais. Ji nuėmė sankcijas 170 baltarusių įvairaus rango valdininkams ir kai kurioms įmonėms. Nuo praeitų metų pradžios tarp ES ir Baltarusijos vyksta nuolatinis dialogas. ES teikia finansinę pagalbą Minskui, modernizuojant infrastruktūrą. Baltarusijos valdžia šiek tiek pravėrė savo sienas. Tai pajuto ir lietuviai, gavę galimybę be vizos aplankyti Gardiną ir jo apylinkes, įsigyti pigių baltarusiškų produktų ir giliau pažinti bendrą abiejų tautų istorinį pavaldą, kurį mes laikome lietuvišku, o jie – savu, baltarusišku.
Tačiau Baltarusija kol kas išlieka vienintele šalimi Europoje, kurioje nepanaikinta mirties bausmė. Dėl šios priežasties ji nėra Europos Tarybos narė.
Kita vertus, Baltarusija kol kas neperžengia tam tikrų raudonų linijų santykiuose su Rusija. Nors prezidentas Aleksandras Lukašenka 2016 m. pradžioje pareiškė, kad Baltarusijos teritorijoje nebus jokių svetimų bazių, turėdamas omenyje, kad rusai nori įkurti savo naikintuvų pulką netoli Lydos. Tačiau jis nesipriešino bendrų pratybų „Zapad“ demonstravimui Baltarusijos teritorijoje šių metų rudenį.
Baltarusius labiausiai gąsdina galima konfrontacija tarp NATO ir Rusijos. Jie nenori tapti buferiu tarp Rusijos ir NATO. Praeitais metais buvo atlikti sociologiniai tyrimai, kurie parodė, kad 58 proc. baltarusių labiausiai bijo „didžiųjų konfrontacijos“ ir norėtų laikytis nuo jos kuo toliau. Nereikia pamiršti, kad baltarusių sąmonėje gilius pėdsakus paliko Antrasis pasaulinis karas, kai baltarusiai neteko ketvirtadalio savo tautos žmonių.
Baltarusijos valdžia stengiasi laviruoti tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. Baltarusiai nori išlikti neutralūs ir iš abiejų pusių turėti naudos darydami nuolaidas tai vieniems, tai kitiems. Kaip rašo „Le Monde diplomatique“, tas Baltarusijos neutralumas ir siekis kuo didesnės nepriklausomybės nuo Rusijos labai susijęs su pastangomis išsaugoti autoritarinį A.Lukašenkos režimą. Tačiau, kita vertus, baltarusių valdžios pastangos šia linkme stiprina Baltarusijos suverenumą ir leidžia tikėtis nuoseklios jos užsienio politikos bei didesnio šalies atvirumo.
Lietuva turėtų tai matyti ir išnaudoti, kaip tai daro Europos Sąjunga, savo interesų naudai, kad nepasikartotų Astravo atvejai kitokiomis formomis. Derėtų mažiau mus gąsdinti, o daugiau ir profesionaliau veikti.
