Derybos dėl valdančios koalicijos vyko tiek ilgai ir nervingai, kad jos apkarto daugeliui vokiečių, kurie ėmė kritiškai vertinti tiek kanclerę Angelą Merkel, tiek socdemų lyderį Martiną Schulzą. Smuko ne tik jų pačių autoritetas savose partijose, bet ir visuomenėje.
Vokietijos rinkėjai nusivylė abiem tradicinėmis partijomis, kurios dešimtmečiais valdė šalį. Socialdemokratų reitingai nukrito žemiau dvidešimties, o Krikščionių demokratų tesiekia trisdešimt procentų. Taigi, galima sakyti, kad valdžios partijas remia panašiai tiek pat rinkėjų, kaip ir opozicines, praėjus apie 150 dienų po rinkimų į Bundestagą.
Prieš metus laikytas socialdemokratų žvaigžde ir charizmatišku politiku, palikusiu vieną svarbiausių postų Europos parlamente, M.Schulzas keisdamas savo pozicijas dėl valdžios, visiškai susikompromitavo. Pirmiausia jis tai padarė savo partijos gretose ir žiniasklaidoje, o po to – ir visoje visuomenėje.
Iš pradžių po nepavykusio partijos pasirodymo rinkimuose M.Schulzas pareiškė, kad partija į valdžią neis ir stiprins savo pozicijas likdama opozicijoje. Nepavykus A.Merkel suformuoti vadinamos Jamaikos koalicijos su liberalais ir žaliaisiais, jis pasidavė valdžios pagundai, nepaisant didelės aktyvios dalies socialdemokratų nepritarimo, ir ėmė derėtis ne tiek dėl programos, kiek dėl postų. Dėl valdžios atsisakė partijos pirmininko posto.
M.Schulzas išsiderėjo iš A.Merkel šešis ministrų postus, iš kurių trys yra laikomi strategiškai svarbūs. Tai finansų, darbo ir užsienio reikalų.
M.Schulzas išsiderėjo iš A.Merkel šešis ministrų postus, iš kurių trys yra laikomi strategiškai svarbūs. Tai finansų, darbo ir užsienio reikalų. Pastarąjį postą M.Schulzas pasiskyrė sau ir tuo papiktino ne tik aktyvios dalies socialdemokratų dalį, bet ir dabartinį užsienio reikalų ministrą bei įtakingą socialdemokratą Sigmarą Gabrielį. Pastarasis viešai suabejojo M.Schulzo gebėjimais vadovauti. M.Schulzas atsidūrė tarp dviejų ugnių savo partijos narių gretose. Jį kritikavo tiek partijos jaunimas, tiek partijos vadovybė, kuriai priklauso ir S.Gabrielis, pasižymintis makiaveliškais gebėjimas. Galiausiai M.Schulzas buvo priverstas pasiduoti ir atsisakyti būsimo užsienio reikalų ministro posto.
M.Schulzo ir partijos vadovybės politinis žaidimas, ignoruojant socialdemokratų partijos aktyvios ir jaunesnės dalies nuomonę, šiek tiek primena prieš metus žaistus Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybės egoistinius žaidimus. Kai politinė, jau nomenklatūrine tapusi Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybė, stipriai pralaimėjusi rinkimus nusprendė eiti į valdžią. Rinkdamiesi postus ir ministrų kėdes ir taip išduodami daugumos partijos narių pozicijas ir ignoruodami jos balsą bei kritiką.
Buvusi partijos viršūnėlė nuėjo iki to, kad bandė nepaklusti partijos daugumai ir suskaldyti partiją. Tačiau panašu, kad senoji gvardija pati liko prie suskilusios geldos. Ji ne tik nepatraukė paskui save naujų pasekėjų, bet tapo idėjiškai pasimetusi bei neturinti perspektyvos. Jai teliko „valstiečių“ paskirti postai ir iliuzija, kad kaip nors viskas susiklostys. Tačiau politikoje niekas savaime nesiklosto. Mažuma gali laimėti tik laikinai ir trumpam.
Tiek buvusi Lietuvos socialdemokratų viršūnėlė, tiek dabartiniai vokiečių socialdemokratai liko pralaimėtojai.
Tiek lietuvių socialdemokratų, tiek ir vokiečių politinė viršūnėlė ignoravo partijos apačių (savo bazės) balsą ir nuėjo į koaliciją su laikinai žymiai stipresne politine jėga. Tiek buvusi Lietuvos socialdemokratų viršūnėlė, tiek dabartiniai vokiečių socialdemokratai liko pralaimėtojai.
Lietuvos socialdemokratai atsigauna, stiprindami savo identitetą ir aiškiai pabrėždami savo politiką, siekiančią mažinti socialinę atskirtį, kuri ir toliau Lietuvoje didėja ir, matyt, didės dar didesniais tempais, jei nebus įgyvendinta tokia mokesčių reforma, kuri atitiktų daugumos visuomenės interesus, o ne grupelės turtuolių, kaip yra dabar. Būdami silpnesnės, o tuo pačiu ir gausesnės visuomenės pusėje, gindami solidarumo principą bei rodydami neabejingumą žmogui apskritai, socialdemokratai gali tikėtis didelio Lietuvos žmonių palaikymo.
Tačiau grįžkime į Vokietiją, kurioje žiniasklaida negaili rykščių nei socialdemokratams, nei A.Merkel krikščionims demokratams. Kai kurie leidiniai, pavyzdžiui, įtakingas dešinysis laikraštis „Frankfurter Rundschau“ rašo, kad A.Merkel, deja, taip pat jau negali sustiprinti krikščionių demokratų partijos. Ji nėra charizmatinė figūra, kuri dešimtmečiais gali paskui save patraukti dešiniojo centro rinkėjus.
Su krikščionimis demokratais Vokietijoje gali atsitikti tas pats, kas atsitiko su socialdemokratais. Pastarieji neteko balsų tų rinkėjų, kurie dabar balsuoja už Kairiuosius ir Žaliuosius. Krikščionių demokratų rinkėjai vis labiau linkę balsuoti už dešinesnę Alternatyvą Vokietijai, kuri Bundestage neatrodo tokia radikali, kokia buvo opozicijoje.
Kiek ilgai dar išbus kanclere A.Merkel, dabar priklauso nuo socialdemokratų apačių. Ar M.Schulzo sprendimas atsisakyti užsienio reikalų ministro posto turės įtakos daugumai socialdemokratų, ar 460 tūkstančių socdemų palaikys didžiąją koaliciją, nėra aišku. Kaip ir nežinia, ar didžioji koalicija sugebės užtikrinti šalies stabilumą, kurio taip trokšta A.Merkel?
TAIP PAT SKAITYKITE: Angelos Merkel ketvirtosios kadencijos koalicinės sutarties pagrindiniai punktai
