Tačiau verta prisiminti, kad per tuos dvylika kanclerės A.Merkel valdymo metų Europai nepavyko išvengti prieš gerą dešimtmetį Jungtinėse Valstijose prasidėjusios finansinės krizės, ant bankroto ribos atsidūrusios Graikijos ir prieš keletą metų kilusio milijoninio pabėgėlių antplūdžio iš kariaujančios šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų.
Būta ir Maidano revoliucijos Ukrainoje, ir Krymo užgrobimo, ir įšaldyto karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos, kurio pabaigos, deja, nematyti. Nei Vokietijai, nei Amerikai nepavyko, o gal ir nelabai stengtasi, kad būtų pasiekta bent šiek tiek pažangos įgyvendinant Minsko susitarimus ar sumažinti milžiniškos korupcijos mastus Ukrainos valstybėje.
Nei Rusija, nei Ukraina, atrodo, nededa pastangų, kad trečius metus užsitęsęs karinis konfliktas, nusinešęs kelių tūkstančių žmonių gyvybes rytų Ukrainoje būtų sprendžiamas. Net patiems ukrainiečiams, grįžusiems iš fronto ir davusiems neseniai interviu lenkų TV, atrodo, kad karas, galbūt, yra naudingas abiejų pusių oligarchams. Juk jiems pinigai karu nekvepia. Svarbu, kad jų būtų kuo daugiau, kad ir žmonių gyvybių kaina.
Žinoma, „Brexitas“ taip pat susilpnino Europos Sąjungą ir pasėjo šiek tiek nežinios bei nepasitikėjimo, kaip ir augančios terorizmo bangos Vakarų šalyse. Atrodo, kad terorizmas tampa pasaulio ir Europos kasdienybe, su kuriuo šiuolaikinis žmogus jau beveik apsiprato. Gal todėl, kad jo įveikti kol kas civilizuotas pasaulis nemoka ir negali. Net suvienyti savo jėgas bendrai kovai prieš terorizmą Europos šalys yra nepajėgios.
Tačiau visi šie įvykiai tuo pačiu metu dar labiau išryškino Vokietijos lyderiavimo būtinybę, nes kitos šalies, galinčios ir norinčios vadovauti Europos Sąjungai, kartu su Prancūzija, paprasčiausiai nėra. Žinoma, ne visos ES šalys tos Vokietijos lyderystės norėjo ar tenori. Viena iš jų buvo Didžioji Britanija, kuri bandė atsverti Vokietijos įtaką, bet darė tai per daug egoistiškai, savo interesus priešpastatydama visos Europos Sąjungos interesams. Galiausiai „Brexitu“ buvo nuspręsta, kad su Europos Sąjunga britams apskritai ne pakeliui. Ne visiems, tik nedidelei daugumai ir konservatyvioms politinėms jėgoms.
Vokietijos lyderystei akivaizdžiai priešinasi ir dvi rytų Europos šalys: Vengrija ir Lenkija. Pastaroji, valdant liberalui D.Tuskui, buvo viena geriausių Vokietijos sąjungininkių ir pritarėjų užsienio politikos srityje. Dabar, valdant J.Kaczynskiui, Lenkija priešinasi daugeliui vokiečių iniciatyvų. Jau vien tik Lenkijos balsavimas prieš D.Tusko, kuris laikomas provokišku lenku, išrinkimą ES Tarybos pirmininku, daug ką pasako.
Tokių kojos kaišiojimų Europos Sąjungai ir konkrečiai Vokietijai iš lenkų pusės suskaičiuotume ne taip mažai. Naujausias atvejis – tai Lenkijos reakcija į JAV prezidento D.Trumpo paskelbtą pasitraukimą iš Paryžiaus sutarties dėl klimato atšilimo. Oficialiai lenkai apgailestavo dėl tokio JAV žingsnio, bet provyriausybinė žiniasklaida palaikė JAV prezidento sprendimą ir skelbė, kad tai atitinka lenkų interesus dėl jų pačių anglies kasyklų išsaugojimo.
Vokietijos lyderystė Europos Sąjungai, matyt, išliks ir dar keturis naujos (senos) kanclerės A.Merkel, kurios perrinkimu daugelis neabejoja, metus. Tik atrodo, kad tolesnė Vokietijos lyderystė A.Merkel ir pačiai Vokietijai gali būti kur kas sunkesnė, nei iki šiol. Tuos sunkumus jau sukėlė Vokietijos sąjungininkė – Jungtinės Amerikos Valstijos, vadovaujamos respublikono D.Trumpo.
JAV prezidento D.Trumpo vojažas, pradedant Saudo Arabija ir baigiant G-7 valstybių susitikimu Sicilijoje, dar kartą patvirtino JAV prezidento nenuspėjamumą, aroganciją, o kai kada – pastumdant mažesnės šalies vadovą – elementarios kultūros stoką. JAV Vermonto valstijos senatorius demokratas Bernie Sandersas, nebijantis savęs vadinti socialistu ir pelnęs tūkstančių jaunų amerikiečių palaikymą kovoje su Hillary Clinton, žurnalo „Spiegel“ paklaustas, ar D.Trumpas yra autokratas, atsakė, kad „mes turime prezidentą, kuris mūsų šalį stumia autoritarizmo linkme ir dar tokiu būdu, kurio mes iš tikrųjų dar nematome.“
Anot senatoriaus, D.Trumpas labai gerai jaučiasi tokių autokratų, kaip V.Putinas ir panašių į jį, aplinkoje. „Jis dirba su milijardierių klase ir veda šalį oligarchijos kryptimi. Amerikos rinkėjai D.Trumpą išrinko ne todėl, kad jį mylėjo, bet todėl, kad jis buvo kitoks, o Demokratų partija tik gražiai kalbėjo, bet realiai rėmė turtinguosius ir galinguosius. Demokratai neparodė dėmesio paprastam amerikiečiui, o D.Trumpas atkreipė į juos dėmesį“, – sakė senatorius B.Sandersas, dabar vadovaujantis antiprezidentiniam judėjimui „Resistance“.
Net patiems ukrainiečiams, grįžusiems iš fronto ir davusiems neseniai interviu lenkų TV, atrodo, kad karas, galbūt, yra naudingas abiejų pusių oligarchams.
Toks yra dabartinis JAV prezidentas ir su tokiu prezidentu teks dirbti Europos Sąjungos vadovams. Su prezidentu, kuris be didelės meilės žvelgia į Europos Sąjungą ir kritiškai vertina Vokietiją, kurią ne kartą pavadino „labai bloga valstybe“. Į tai atsakydama vokiečių dauguma – virš 60 proc., įsitikinusi, kad D.Trumpas, kurio šeimos šaknys yra Vokietijoje, neišsilaikys visą kadenciją.
Bloga Vokietija D.Trumpui pirmiausia yra todėl, kad jos prekybos balansas su JAV yra teigiamas, kad vokiečiai, anot D.Trumpo, yra geresni derybininkai, nei amerikiečiai, kad vokiečių automobilius amerikiečiai mieliau perka nei amerikoniškus, nes pastarieji neprilygsta vokiškų markių kokybei. Na, ir žinoma, blogi dar ir todėl, kad per mažai skiria lėšų savo šalies gynybai. Pastarąjį priekaištą vokiečių politikai priima kaip teisingą ir jau pažadėjo 2022 m, taigi per penkerius metus, padidinti savo gynybos išlaidas iki 2 proc. Kita vertus, pačios Vakarų valstybės visada su baime žiūrėjo į galimą Vokietijos ginklavimąsi ir palaikė kariniu atžvilgiu silpnos Vokietijos egzistavimą.
Dabar, kai Europos Sąjunga ir ypač Vokietija, susidūrusi su nauja izoliacionizmo banga Jungtinėse Valstijose, galės kliautis tik savimi, vokiečiai rūpindamiesi savo valstybės saugumu, gali ryžtis atominio ginklo sukūrimui. Ne tam, kad galėtų apsiginti konkurencinėje kovoje su savo sąjungininkais, bet tam, kad atgrasytų galimus priešus prieštaringai besivystančiame pasaulyje.
Vis dėlto, nepaisant atsiradusios įtampos tarp dabartinės JAV administracijos, matančios kitokį, t.y. daugiau izoliacionistinį savo šalies vystymosi kelią, nei iki šiol, ir Europos Sąjungos, pasirinkusios atviros konkurencijos kelią, tikėtina, kad santykiai tarp abiejų pusių normalizuosis.
Tačiau, matyt, bus daugiau aštresnės konkurencinės kovos, o gal net prekybinių karų. Rusija, Kinija, Indija šioje kovoje tikrai nebus tik stebėtojos. Neatsitiktinai, JAV izoliuojantis nuo Europos, V.Putinas rado laiko susitikti ne tik su Prancūzijos prezidentu Versalyje, bet ir su Vokietijos užsienio reikalų ministru Sigmaru Gabrieliu, atvykusiu į ekonomikos forumą Sankt Peterburge. Ne tik susitikti, bet ir pavakarieniauti.
Vokiečių pramonininkams, kaip ir prancūzų, reikalinga didžiulė Rusijos rinka, o rusams reikia vokiškų technologijų ir investicijų. Sankcijos Rusijai tapo daugiau simbolinės, apie kurias dažnai kalbama, bet jos menkai veikia didžiųjų valstybių pramonininkų interesus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Rusijos propagandos poveikis jaučiamas ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose
