Kodėl pasirinktos būtent šios šalys, matyt, aiškinti nereikia. V.Putinas negrasino nei Suomijai, kurią rusai nesėkmingai bandė užkariauti prieš 75 metus, nei Slovakijai ar Vengrijai, kurios Antrojo pasaulinio karo metais rėmė nacių Vokietiją, o tuo labiau Bulgarijai ar Čekijai, kurių vadovai negąsdina pasaulio ateinančiais rusais ir neskelbia, kaip tą daro mūsų prezidentė, viešėdama Amerikoje, kad „vadovavimą Europoje perima Putinas“, kad Europoje ir visame pasaulyje neliko lyderių, galinčių sustabdyti Rusiją ir panašiai.
Tikiuosi, kad cituoju tiksliai, nes remiuosi žiniasklaidoje publikuotais teiginiais.
Na, bent vienas lyderis tikriausiai likęs – tai Lietuvos prezidentė. Tik už jos, deja, stovi vos septyni tūkstančiai karių, o ne milijoninė gerai ginkluota armija, kaip už JAV prezidento B.Obamos.
Na, bent vienas lyderis tikriausiai likęs – tai Lietuvos prezidentė. Tik už jos, deja, stovi vos septyni tūkstančiai karių, o ne milijoninė gerai ginkluota armija, kaip už JAV prezidento B.Obamos.
Tai kam ta agresyvi retorika? Ar iš baimės, ar iš per didelės drąsos, ar tiesiog iš nesuvokimo, kokioje valstybėje mes gyvename? Ar jau tapome NATO lyderiais ir nebesame autsaideriai pagal savo gynybos finansavimą? Ar tikimės saugiai išplaukti su kitų, t. y. mūsų sąjungininkų, pagalba, patys per daug neinvestuodami į savo saugumą?
Gal čia mūsų, o tiksliau kai kurių Lietuvos politikų, tampanti tradicija mokyti visą pasaulį, kaip jis turi gyventi ir koks jis turėtų būti? Tradicija nevykusi ir geriau jos atsisakyti, pereinant nuo žodžių, kad ir labai garsiai pasakytų, prie konkrečių darbų, kurie paprastai dirbami tylomis. Ypač kai tai liečia šalies saugumo reikalus.
Užsiminęs apie tradiciją, prisiminiau Lietuvos pirmąjį diplomatą, pasiųstą 1918 m. pabaigoje atstovauti užsieniuose gimstančiai Lietuvos valstybei, valstybininką Jurgį Šaulį, ilgai dirbusį Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje.
Dienoraštyje, kuris saugomas Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, aptikau tokią J.Šaulio mintį: kai iš tarnybos užsienyje grįždavau į Kauną ir paklausydavau mūsų pirmųjų asmenų viešo kalbėjimo, man atrodydavo, kad už jų stovi milijoninė armija. Taigi, mažai kas pasikeitė mūsų valstybės kai kurių vadovų retorikoje per pastaruosius 90 metų.
Teisybės dėlei priminkime, kad prieš karą Lietuvos kariuomenė buvo kelis kartus didesnė už dabartinę. Joje tarnavo apie 25 tūkst. karių. Ketvirtis biudžeto buvo skiriama kariuomenei išlaikyti.
Ji buvo neblogai ginkluota pagal to meto sąlygas, o jos vadai, įskaitant prezidentą, mėgo šauniai kalbėti apie tai, kaip jie drąsiai gins savo šalį ištikus pavojui. Lietuva tuomet, skirtingai nei šiandien, neturėjo stiprių sąjungininkų ir laikėsi klaidingos neutraliteto politikos. Tačiau turėjo nemažai generolų, kurie rodė drąsą pratybų metu prieš savo pavaldinius ir neretai politikavo.
Generolas S.Raštikis, matęs save ne tik pačiu geriausiu karo vadu, bet ir premjeru bei prezidentu, kaip ir generolas V.Vitkauskas, buvo tie, kurie paskutiniajame prieš bolševikų invaziją prezidento ir Vyriausybės posėdyje birželio 15-ąją ragino nesipriešinti.
Tačiau realaus pavojaus akivaizdoje 1939 m. ir 1940 me. jų drąsa bematant išgaravo. Generolas S.Raštikis, matęs save ne tik pačiu geriausiu karo vadu, bet ir premjeru bei prezidentu, kaip ir generolas V.Vitkauskas, buvo tie, kurie paskutiniajame prieš bolševikų invaziją prezidento ir Vyriausybės posėdyje birželio 15-ąją ragino nesipriešinti.
Generolas S.Raštikis net prieštaravo, kad būtų pareikštas protestas sovietams dėl jų agresyvių veiksmų. „Nereikia rusų erzinti jokiais protestais“, – citavo jo žodžius kitas generolas ir paskutinis krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis savo atsiminimuose. Neprotestavo generolas S.Raštikis ir tuomet, kai okupantai jį įdarbino Lietuvos kariuomenės likvidacinėje komisijoje.
Tačiau kažkodėl būtent generolo S.Raštikio vardu dabar pavadinta viena iš nepriklausomų Lietuvos karo mokyklų. Ar tai atsitiktinumas, ar žmonės, kurie siūlė, visai nežino savo šalies istorijos? Jei nežino, tai galima pasiklausti tų, kurie istoriją žino. Juk turime Vilniuje Istorijos institutą, o Vilniaus universitete – Istorijos fakultetą.
Ne toks garsus, ir kur kas kuklesnis už Raštikį generolas K.Musteikis ragino ginklu priešintis sovietams ir bandė pakelti Marijampolės ir Tauragės pulkus prieš Raudonąją armiją. Suvalkiečių pulkas ėmė ruoštis pasipriešinimui, bet pasiųsto iš Kauno brigados generolo K.Talat Kelpšos buvo sustabdytas. Tauragės pulko vadas tiesiog atsisakė vykdyti krašto apsaugos ministro įsakymą.
Pagerbdami tokius generolus, kurie ragina nesipriešinti okupantui, menkiname tuos, kurie buvo pasiryžę ginti savo tėvynę. Gal vertėtų S.Raštikio karo mokyklą pervadinti K.Musteikio ar pirmųjų savanorių vardais, kad jauniems kariūnams nebūtų abejonių, kuriais vadais derėtų sekti valandą „x“, jei tokia kada nors ateitų.
Ne garsus ir tariamai drąsus kalbėjimas užtikrina šalies saugumą, o nuolatinis sunkus karinis pasirengimas, apimantis kuo platesnius gyventojų sluoksnius, ir moralinis nusiteikimas priešintis bet kokiam agresoriui.
Ne garsus ir tariamai drąsus kalbėjimas užtikrina šalies saugumą, o nuolatinis sunkus karinis pasirengimas, apimantis kuo platesnius gyventojų sluoksnius, ir moralinis nusiteikimas priešintis bet kokiam agresoriui. Tik besipriešinanti ir ginanti savo tėvynę tauta verta pagarbos, nors ir žinanti, kad ta kova gali būti pralaimėta.
Tam yra kuriama armija, tam ji ginkluojama brangiais ginklais, tam yra skiriami generolai, kad vykdytų priesaiką ginti savo šalį, o ne svarstytų, verta ar neverta priešintis agresoriui, kaip tą darė nemaža dalis mūsų generolų prieš karą.
Suomijos generolai 1939 metais nesvarstė, ar jiems reikia ginti savo šalį užpuolus Sovietų Sąjungos galybei. Jie ją gynė visomis išgalėmis: vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę, nes taip buvo išmokyti, nes tokios buvo jų moralinės nuostatos. Todėl suomiai verti pagarbos, nors ir pralaimėjo.
Anot bičiulio Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Mečio Laurinkaus, turime dar penkerius metus rimtam pasirengimui, nes penkerius metus Rusijai tikrai dar nepuls NATO šalies – Rusija nėra tam techniškai pasirengusi.
Galbūt, rusai apskritai nepuls? Galbūt, po V.Putino ateis neagresyvūs ir taikingesni rusai į valdžią? Gal taip, o gal ir ne. Todėl ruoštis tam visada reikia. Kai būsi pasirengęs gintis ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, bus kur kas mažesnė galimybė, kad būsi užpultas.
