Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas Plečkaitis: E.Macronas stumia A.Merkel iš Europos Sąjungos lyderio sosto

Prieš keletą metų britų savaitraštis „Economist“ viename iš savo numerių paskyrė vedamąjį pasvarstymams apie Vokietijos dominavimą Europoje. Įtakingas britų savaitraštis teigė, kad „Europos Sąjungoje niekas nevyksta be Vokietijos pritarimo“. Ir tai buvo tiesa.
Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Vokietijos kanclerė buvo ne kartą renkama įtakingiausia pasaulio moterimi, į jos žodžius įsiklausydavo pasaulio politikos lyderiai. Net jos padarytos klaidos – nekontroliuojamas pabėgėlių priėmimas – buvo greit atleidžiamos. Už Angelos Merkel pečių stovėjo galingiausia Europos ekonomika ir milijardinės investicijos į Europos Sąjungos biudžetą, jos sugebėjimas susikalbėti su galingiausių valstybių vadovais.

Tačiau ne itin sėkmingi parlamento rinkimai, kai jos partija gavo tik apie trečdalį rinkėjų balsų, ir keletą mėnesių užtrukęs vyriausybės formavimas gerokai sumenkino A.Merkel autoritetą ir atėmė daug laiko, kurio neliko sėkmingai užsienio politikai įgyvendinti.

Vokiečių kanclerė A.Merkel, anot vokiečių spaudos, sąjungininkų nebuvo informuota apie operacijos pradžią.

Vokietija iki Donaldo Trumpo išrinkimo Jungtinių Valstijų prezidentu po Didžiosios Britanijos buvo vienas iš svarbiausių JAV partnerių Europoje. Tačiau D.Trumpo izoliacionistinė politika ir jo gąsdinimai apriboti Vokietijos prekių eksportą į JAV, reikalavimai padidinti vokiečių indėlį gynybai iki 2 proc. nuo BVP sukėlė nemažai nerimo Vokietijoje ir gerokai atšaldė santykius tarp abiejų šalių ir abiejų lyderių.

Tarp JAV prezidento D.Trumpo ir Vokietijos kanclerės A.Merkel neužsimezgė šilti, draugiški santykiai, kokie buvo tarp kanclerės ir buvusio JAV prezidento B.Obamos. Jau per pirmą susitikimą su JAV prezidentu D.Trumpas pareiškė ne vieną pretenziją vokiečių kanclerei ir net vengė paduoti jai ranką prieš TV kameras. Tokie simboliniai ženklai daug ką pasako apie santykius tarp valstybių ir kelia nerimą tiek kanclerei, tiek kitiems vokiečių politikams, kurie JAV nori matyti savo sąjungininke.

Vokietija nedalyvavo JAV vadovaujamos koalicijos atakoje prieš Siriją balandžio 14 d., kai į cheminio ginklo panaudojimą Dūmoje, šalia Damasko, buvo atsakyta JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos raketų smūgiais. Vokietijos vyriausybės veiksmus dėl karinių pajėgų panaudojimo užsienyje gerokai riboja jų konstitucija. Vokiečių visuomenė yra daugiau pacifistinė, nei bet kurios kitos Europos šalys. Net du trečdaliai vokiečių pasmerkė NATO šalių smūgius Sirijoje.

Vokietijos konstitucija įpareigoja vyriausybę gauti sutikimą iš parlamento dėl savo kariuomenės panaudojimo užsienyje, o tai gerokai užtrunka ir ne visada pavyksta. Vokietijos kanclerė, turėdama trapią daugumą Bundestage, negalėjo rizikuoti savo autoritetu, kad tokį leidimą gautų.

Nei britų, nei amerikiečių, nei prancūzų valstybių vadovai ne tik neprašė savo parlamentų sutikimo, bet net neinformavo jų prieš pradedant karinę operaciją. Nors už tai ir buvo kritikuojami. Vokiečių kanclerė A.Merkel, anot vokiečių spaudos, sąjungininkų nebuvo informuota apie operacijos pradžią.

Informaciją apie Sirijos bombardavimo pradžią vokiečių gynybos ministrei perdavė jos kolega JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas. Kol kas, valdant D.Trumpui, vokiečiai yra geriausiai priimami amerikiečių kariškių, bet ne politikų.

Visai kitaip JAV administracija ir JAV prezidentas D.Trumpas žiūri į santykius su Prancūzija ir į asmeninius santykius su jos prezidentu E.Macronu. JAV prezidentui nuo pat pradžių imponavo jaunas ir ambicingas prancūzų prezidentas, kurį jis pavadino „mano draugu“ ir kuris pasisako už ryžtingas permainas Europos Sąjungoje ir net už Jungtinių Europos valstybių sukūrimą.

Pagrindinis Europos Sąjungos ekonomikos pamatas yra sumūrytas ne aplink Paryžių, o aplink Berlyną, Vokietijoje.

Kai A.Merkel sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą su JAV, atstovauti Europos, ne tik vienos Prancūzijos reikalams, santykiuose su JAV bando prezidentas E.Macronas. Neatsitiktinai Prancūzija ryžtingai parėmė Donaldą Trumpą jo sumanyme bombarduoti Siriją ir pasiuntė keturis savo naikintuvus dalyvauti operacijoje.

E.Macronas pirmadienį atvyko su oficialiu valstybiniu vizitu į Vašingtoną. E.Macronui ir vėl bus parodyta daugiau dėmesio Jungtinėse Valstijose, nei vokiečių kanclerei A.Merkel, kuri tik su darbiniu vizitu aplankys D.Trumpą tą pačią savaitę po Macrono vizito.

Vis dėlto, nepaisant didelių Prancūzijos prezidento ambicijų tapti Europos Sąjungos lyderiu, realiai juo tapti nėra taip paprasta, net turint JAV prezidento palaikymą. Neužtenka uždegančių kalbų studentų auditorijose ar Briuselyje tarp ES entuziastų bei jos rėmėjų. Tam reikia turėti ir stipriausios ekonomikos, ir jos verslo elito palaikymą, kuris šiek tiek su nerimu stebi, kad Vokietija netaptų tik „pasaulio politikos stebėtoja“. Prancūzijoje vykstantys gausūs masiniai streikai rodo, kad su pačios Prancūzijos ekonomika nėra viskas gerai.

Pagrindinis Europos Sąjungos ekonomikos pamatas yra sumūrytas ne aplink Paryžių, o aplink Berlyną, Vokietijoje, nuo jo stiprybės priklauso ir dalies kitų ES šalių gerovė ir galimų prezidentų ambicijų įgyvendinimas.

Vokiečių kanclerei Angelai Merkel pavyko pergyventi tris Prancūzijos prezidentus: charizmatišką Jacques'ą Chiraką, hipernervingą Nicolas Sarkozy, nelaimėlį Francois Hollandą. Jos sugebėjimas derėtis, mokėjimas įsiklausyti į oponento nuomonę ir ieškoti kompromiso iki šiol jai nešė sėkmę. Ar E.Macronas sugebės perimti lyderystę iš A.Merkel parodys ateitis. Nors lyderystė galima ne tik vienasmeninė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos