Manau, kad Brexitas yra greičiau išimtis. Tuo labiau, kad dar iki šiol nėra aišku, kaip ir kada šis procesas baigsis. Didžiosios Britanijos pretenzijos Europos Sąjungai buvo nuolatinės, ji nuolat buvo nepatenkinta, nes, vadovaujant Vokietijai su Prancūzija, turėjo derinti savo interesus su dviem kontinentinėmis šalimis. Buvusiai didžiulei kolonijinei valstybei, ypač jos aristokratiniam elitui, mentališkai tai buvo nepriimtina. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad dėl Brexito Didžioji Britanija suskilo į dvi didžiules stovyklas ir net iškilo pavojus dėl galimo Škotijos ir Šiaurės Airijos pasitraukimo.
Nebijokime ir mes priimti tokį pasaulį, koks jis yra. Nebijokime jį keisti į geresnį. Ir mums pasiseks
Ukrainiečiai prieš penketą metų net revoliuciją sukėlė, kai jų prezidentas atsisakė Vilniuje pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Visi nori į tą „blogąją“ kritikuojamą Europos Sąjungą. Gyventų sau laisvi ir nepriklausomi, be Briuselio spaudimo, dairydamiesi tik į Maskvą, bet ne... Reikia Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno, dar Romos ir Barselonos –mūsų jaunystės svajonių miestų...
Norisi gyventi geriau ir saugiau, labiau civilizuotai, laisvai keliauti, kirsti be vizų, patikrinimo kelių dešimčių valstybių sienas, dirbti ten, kur daugiau mokama. Neatsitiktinai mūsų moksleiviai iš visų dalykų geriausiai mokosi anglų kalbos. Ne lietuvių ir ne matematikos, ne chemijos ir ne fizikos, bet anglų. Nes ją mokėdamas gausi nors ir ne kvalifikuotą, bet kur kas daugiau apmokamą darbą nei Lietuvoje toje „nesvetingoje, susvetimėjusioje, krikščioniškas vertybes pamiršusioje“ Europoje.
Apie tai lietuviams, gąsdindami dėl pražūtingos ateities, nuolat primena paskutiniai pagonių ainiai iš „Propatrios“ ir kitų „super patriotinių“ į pagonybę besidairančiųjų klubų. Bet Europa jų negirdi ir lietuvių dauguma jų girdėti nenori, nes pasaulį ir pačią Europą jie mato ir matė savo akimis, ten dirbdami ir ten gyvendami.
Žmogui nedaug reikia: normalaus atlygio, kad galėtum aprengti, išmaitinti bei išmokslinti vaikus, nepapultum į skurdą, kad valdžia ir vietiniai biurokratai pagarbiai žiūrėtų į tave, kaip į lygų bendrapilietį, kad tave gerbtų, nepaisant kokį darbą beturėtum.
Neatsitiktinai mūsų moksleiviai iš visų dalykų geriausiai mokosi anglų kalbos. Ne lietuvių ir ne matematikos, ne chemijos ir ne fizikos, bet anglų
To Lietuvoje trūksta. Nė viena valdžia nedirba dėl paprasto žmogaus. Ji dirba dėl didesnio BVP, dėl didesnių investicijų, dėl Švedijos bankų gerovės, dėl „Barclays“ ir dėl jų didesnio pelno, dėl 2,5 proc. krašto apsaugai dėl 6 proc. švietimui, dėl stambių žemvaldžių ir mažesnių mokesčių turtingiausiems, galiausiai dėl brangiausių kalėdinių eglių ir taip toliau, ir panašiai. Bet ne dėl normalaus, paprasto žmogaus, kad jam jo tėvynėje gyventųsi geriau, kad jam nereikėtų „to geriau“ ieškoti svetur.
Kad paprastam žmogui būtų geriau, kad nereikėtų streikuoti nei mokytojams, nei gydytojams, nei ugniagesiams, nei siuvėjoms ir statybų darbininkams bei taksistams, reikia pagaliau priimti europietinę ir amerikietišką mokesčių sistemą. Tai yra įvesti progresinius mokesčius.
Taip pat įvesti prabangaus turto ir prabangių automobilių, daugiausiai teršiančių aplinką, mokesčius. Neužkraunant mokesčių naštos tik vidutiniam ir už jį dar silpnesniam sluoksniams. Beje, tokie mokesčiai yra visame civilizuotame pasaulyje, kurio dalimi esame ir mes – Lietuvos gyventojai. Dabartinė mūsų mokesčių sistema yra daugiau panaši į tokią, kokią turi oligarchinė Rusija ir Baltarusija. Nejaugi Europos Sąjungos ir NATO valstybė Lietuva turi į jas lygiuotis?
Berods, Vengrijos premjeras V.Orbanas, garsėjantis polinkiu į autoritarinį valdymą, paskleidė idėją apie „tėvynių sąjungą“ Europoje. Ją kartoja ir kai kurie lietuvaičiai, ir kai kurie kandidatai į prezidentus. Pats posakis „Tėvynių sąjunga“ skamba gražiai, bet ką gi reikštų tikrovėje toks junginys, koks gi yra jo realus turinys? Ar tai nebūtų grįžimas į tarpukario laikus, į vadinamas nacionalistines valstybes, tarpusavyje besivaidinančias ir kariaujančias dėl didesnių teritorijų? Ir kokias galimybes tokioje Europoje turėtų Lietuva?
Negi galvojama, kad Lietuva, būdama už Europos Sąjungos ribų, geografiškai esanti tarp Rusijos vakaruose ir Baltarusijos rytuose, net susijungus su Latvija (kažin, ar patiems latviams to susijungimo norint?) turėtų ilgesnę ir geresnę gyvavimo perspektyvą, nei būdama Europos Sąjungoje? Labai tuo abejočiau.
Gyvendami uždarame burbule mes, Europos Sąjungos gyventojai, tarsi atsitveriame nuo likusio, kur kas didesnio, nei mūsų, pasaulio problemų
Net priklausymas NATO, kurio perspektyvos nėra visiškai aiškios, Jungtinėms Valstijoms pereinant nuo vertybių politikos prie „realpolitik“ (akivaizdus D.Trumpo politikos pavyzdys), nuo tarptautinių sutarčių ir organizacijų prie dvišalio bendradarbiavimo, be buvimo Europos Sąjungoje kažin ar suteiktų mums didesnį suverenitetą, nei turime dabar?
Tai, ką gali leisti 300 milijonų supergalybė –JAV, mažai tikėtina, kad gali sau leisti Lietuva ar net Vokietija. Tik Europos Sąjungoje, būdami drauge ir gerbdami vieni kitų interesus, galime tikėtis išlikti ir kaip tauta, ir kaip valstybė, su savo kalba ir kultūra. Viskas yra mūsų valioje, jei tik toji valia yra mumyse. O kai jos nelieka, kaltinamas Briuselis, Paryžius ar Berlynas.
Žinomas vokiečių filosofas bei literatas, gyvenantis Miunchene, Peteris Sloterdijkas, kurio knyga „Ciniškojo proto kritika“ prieš du dešimtmečius yra išversta ir į lietuvių kalbą, yra pastebėjęs, kad „dabartiniame pasaulyje gyvena apie pusantro milijardo globalizacijos laimėtojų“. Jie yra tarsi savotiškame burbule, kuris šiuos globalizacijos laimėtojus saugo nuo tų likusių 5,5 milijardo pasaulio žmonių, kurie nėra globalizacijos laimėtojų tarpe.
Manau, kad tarp tų „globalizacijos laimėtojų“ yra beveik visa Europa, taip pat ir didelė dalis Lietuvos.
Slavojus Žižekas, kurio tekstas skelbiamas šių metų lapkričio „Literatūros ir meno“ numeryje, rašo, jog P.Sloterdijkas teisingai pastebi, jog kapitalistinė globalizacija ne tik siūlo atvertį ir užkariavimą, bet ir vis labiau savyje užsiveriantį pasaulį, griežtai atskiriantį vidų nuo išorės. Šiedu aspektai glaudžiai tarpusavyje susiję: globali kapitalizmo ekspansija grindžiama tuo, kaip įtvirtinama radikali visuomenės sluoksnių atskirtis visame pasaulyje, išrūšiuojant tuos, kuriuos saugo burbulas, nuo tų, kurie paliekami už burbulo ribų.
Migrantų srautai yra laikinas priminimas apie kitapus likusį žiaurų pasaulį – pasaulį, kurį mes, burbulo gyventojai, regime daugiausia TV reportažuose apie tolimas smurtiškas šalis, kurios neturi nieko bendra su mūsų realybe ir į ją įsibrauna prievarta.
Gyvendami uždarame burbule mes, Europos Sąjungos gyventojai, tarsi atsitveriame nuo likusio, kur kas didesnio, nei mūsų, pasaulio problemų: karų Sirijoje, Jemene, Ukrainoje, bado Afrikoje, vaikų grobimų ir jų pardavinėjimo, tyliai slenkančios komunistinės Kinijos ekspansijos, klimato atšilimo ir didėjančio užterštumo, nuo migrantų srautų.
Gerai tai ar ne, kad mes esame pasaulinio burbulo viduje, o ne išorėje, priklauso nuo mūsų pačių baimių, požiūrio į pasaulį, į likusią už vidinio burbulo žmoniją. Nebijokime, – sakė popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą atvykęs į komunistinę Lenkiją. Totalitarizmas Lenkijoje žlugo, kai lenkai nustojo bijoti. Nebijokime ir mes priimti tokį pasaulį, koks jis yra. Nebijokime jį keisti į geresnį. Ir mums pasiseks.
