 |
Ilgą laiką nemaža dalis mūsų apžvalgininkų nemylėjo ir A.Merkel, nors ji buvo ir liko krikščione demokrate. Tačiau jos griežta taupymo politika, davusi gerų rezultatų Vokietijos ekonomikai, daugelį jos oponentų privertė pakeisti savo nuomonę apie geležinę kanclerę.
Dabar Europos dešinieji deda viltis į A.Merkel, kuri turėtų prancūzų socialistą atvesti į protą ir toliau vykdyti diržų veržimo politiką, kuria dauguma prancūzų nelabai nori tikėti, nes jiems kol kas tokia politika gerų rezultatų neatnešė, nesumažino, bet padidino nedarbą.
Ši politika Lietuvai taip pat davė liūdnų rezultatų: didelį nedarbą, emigraciją ir ekonomikos sąstingį, kurį jaučia paprastas žmogus, bet nejunta Skandinavijos bankų analitikai.
Gyvenimo pagerėjimą pajuto, galbūt, turtingiausias Lietuvos sluoksnis, sprendžiant iš padidėjusių milijonierių skaičiaus ir milijonų jų kišenėse. Lietuvos dešinieji turėtų būti patenkinti. Kai kam Lietuvoje tapo gyventi geriau.
Ekonominė krizė Europos Sąjungoje išvertė iš premjerų pareigų net dvylika politikų.
Griežta taupymo politika davė gerų rezultatų pačiai Vokietijai. Jos eksportas išaugo, o nedarbas sumažėjo. Visos kitos ES šalys kol kas neturi kuo džiaugtis. Nebent Lenkija, kurią prieš Europos futbolo čempionatą tiesiog krečia statybų bumas ir kuri, beje, griežto taupymo ekonominės politikos nevykdė, atlyginimų ir pensijų nekarpė.
Ekonominė krizė Europos Sąjungoje išvertė iš premjerų pareigų net dvylika politikų. Mūsų kaimynai lenkai ir latviai išsaugojo tuos pačius vyriausybių vadovus. Matyt, šie dirbo tikrai neblogai ir žmonės dar kartą jais patikėjo.
Prancūzijos prezidentas F.Hollande‘as pirmąjį vizitą surengė į Berlyną. Tiek vokiečių kanclerės, tiek naujo prezidento komandos jau ruošia savo visuomenes ir ES, žadėdamos, kad abi pusės laikysis savo politikos: vokiečiai sieks išlaikyti fiskalinę drausmę euro zonoje, o prancūzų prezidentas tą drausmę sieks papildyti savo pasiūlymais apie ekonomikos skatinimą ir diržų atleidimą.
Ne tik tarp kanclerės A.Merkel patarėjų yra puikių ekonomistų ir finansininkų, bet ir prezidento F. Hollande‘o aplinkoje netrūksta puikių profesionalų. Socialistų partijos elitas yra baigęs tas pačias geras mokyklas, kaip ir buvusio prezidento N.Sarkozy draugai bankininkai.
Daugumos Vakarų apžvalgininkų nuomone, Berlynas ir Paryžius, nepaisant pasikeitimų valdžioje ir skirtingų požiūrių į tolesnę ekonomikos raidą, yra tiesiog pasmerkti dirbti kartu. Tą gerai supranta vokiečių ekonominis ir politinis elitas bei vokiečių apžvalgininkai. Vokietija ir Prancūzija yra per daug suartėjusios ir per daug turi bendrų interesų, kad nesusitartų. Gal susitars ne iškart, gal bus nemažai kompromisų iš abiejų pusių, bet susitars. Ir tai gerai visai Europai.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Vokietijoje kitąmet vyks Bundestago rinkimai ir nėra garantijų, kad valdžia išliks A.Merkel rankose. Didžiausios Vokietijos žemės Šiaurės Reino Vestfalijos rinkimai į žemės parlamentą skaudžiai nuvylė kanclerę, nes aiškia dauguma juos laimėjo socialdemokratai su žaliaisiais.
Tai jau kelintas iš eilės A.Merkel partijos pralaimėjimas Vokietijos žemių rinkimuose ir įspėjimas jai. Šios žemės rinkimų rezultatus, kaip rodo ilgalaikiai vokiečių sociologų tyrimai, dažnai pakartoja visuotiniai parlamento rinkimai. Kairėjimas vyksta ir Vokietijoje.
Po socialisto prezidento Prancūzija gali sulaukti, kaip prognozuojama, ir socialistinio parlamento birželio mėnesį įvyksiančiuose rinkimuose. Prancūzija per daug svarbi Europos šalis, kad politiniai procesai, vykstantys joje, neturėtų pasekmių kitoms šalims, ypač ES. Europiečiams teks skaitytis su tam tikru politinio elito pakairėjimu Europoje.
Lietuvoje rinkimuose į Seimą, matyt, daugiausia balsų surinks socialdemokratai. Tačiau netenka abejoti, kad jie vieni daugumos ir Vyriausybės nesuformuos. Apie socialdemokratų silpnas vietas taikliai parašė Vladimiras Liaučius.
Šokėjai ir dainininkai ir toliau trokšta šokti ir dainuoti, bet dar būtinai tai daryti Seime. Kuklumu jie niekada nepasižymėjo, o dabar dar įgavo ir cinizmo.
Koalicija gali būti sudaryta iš trijų, o gal net keturių politinių jėgų. Visos tos jėgos tikrai nėra kairiosios.
Kita vertus, idėjos Lietuvos politiniame gyvenime menkai ką tereiškia. Politikai daugiau siekia išsaugoti savo pačių valdžią, o ne įgyvendinti visuomenės trokštamas idėjas, suteikti vilties tiems, kuriems šiandien sunku.
Šokėjai ir dainininkai ir toliau trokšta šokti ir dainuoti, bet dar būtinai tai daryti Seime. Kuklumu jie niekada nepasižymėjo, o dabar dar įgavo ir cinizmo.
Niekas iš kandidatų į būsimą Seimą net nesiūlo apriboti savo privilegijų, atsisakyti automobilių už mokesčių mokėtojų pinigus, kaip nedrąsiai siūlė teisingumo ministras Šimašius. Daugumai politikų ar besiruošiantiems jais tapti viskas yra gerai. Svarbu, kad išrinktų.
Lietuvos socialdemokratai laiko save centro kaire. Palyginti su prancūzų socialistais, mūsų socialdemokratus pavadinčiau nedrąsia kaire, besidairančia į dešinę. Šita baimė būti drąsia kaire gali partijai brangiai kainuoti per Seimo rinkimus.
Taigi, iš esmės Lietuvos dešiniesiems nėra ko bijoti. Valdžia iš vienų dešiniųjų pereis į kitų dešiniųjų rankas. Pagrindinių savo tikslų socialdemokratai ir būdami valdžioje be dešiniųjų paramos įvykdyti negalės.
Tad Lietuvos politika, vargu ar pasikeis. Prancūzų socialistų ar vokiečių socialdemokratų idėjos dar negreit ateis į Lietuvą. Būkime ramūs ir veržkimės diržus dar smarkiau. Kai kam iš to tikrai bus gerai.
