Vytautas Plečkaitis: Europinių vertybių nepripažįstantys pabėgėliai bei migrantai – rimtas pavojus ES

Į diskusiją dėl musulmonų padėties Vokietijoje įsijungė vokiečių prezidentas Walteris Steinmeieris. Jis pakartojo buvusio prezidento Ch.Wulffo žodžius, kad „dabar musulmonai jau yra integrali Vokietijos bendruomenės dalis“.

Vokietijoje iš daugiau kaip 81 milijono gyventojų daugiau kaip 5 mln., arba 5,6 proc. visų šalies gyventojų, yra musulmonai. Iš atvykstančių imigrantų į Vokietiją daugiau kaip du trečdaliai yra musulmonai. Vokietija yra ne tik didžiausia Europos valstybė, bet ir didžiausią musulmonų skaičių turinti Europos šalis.

Apie 90 proc. Vokietijos musulmonų gyvena atskiroje, nuo vokiečių visuomenės užsisklendusioje bendruomenėje. Didžioji musulmonų dalis visiškai nenori priklausyti vokiečių visuomenei.

Ji šiuo požiūriu pralenkė Prancūziją, turinčią beveik 5 mln. musulmonų, sudarančių apie 7,5 proc. visų gyventojų. Trečioje vietoje – Didžioji Britanija –apie 3 mln. musulmonų ir 5 proc. visų gyventojų, ketvirtoje – Italija, apie 2,2 mln. musulmonų. Procentiniu požiūriu daugiausia musulmonų yra Bulgarijoje. Ten gyvena dar nuo Osmanų imperijos laikų daugiau kaip 1 mln. musulmonų (daugiausia turkų) ir jie sudaro daugiau kaip 13 proc. visų šalies gyventojų.

Dabar visoje Europos Sąjungoje gyvena apie 20 mln. musulmonų. Tai nėra daug apie 500 milijonų Europos tautų bendruomenėje. Tačiau jei Europos Sąjunga priims į savo tarpą Turkiją su 80 mln. musulmonų, tai kas 5 ar 6 –tas europietis jau bus musulmonas ir jų kultūra tikrai taps europinės kultūros sudėtine dalimi.

Diskusijos dėl musulmonų padėties ne tik Vokietijoje, bet visoje Europoje ypač sustiprėjo po masinio migrantų antplūdžio į Europos Sąjungą 2015 m. Vokiečiai, kanclerės A.Merkel paraginti, priėmė daugiau kaip 1 milijoną pabėgėlių, neįvertindami galimų problemų dėl jų nenoro ir sugebėjimo integruotis.

Vokietija pabėgėliams tapo „pažadėtąja žeme“. Čia jie yra aprūpinami gyvenamu plotu, gauna socialines išmokas, turi galimybę išpažinti savo tikėjimą, statyti mečetes, įsivežti imamus iš užsienio, galimybę mokytis vokiečių kalbos ir dirbti, jei išmoksta susikalbėti ir rašyti vokiškai. Visa tai Vokietijos valdžia laiko imigrantų integracija.

Vietoj tariamo integracijos proceso kuriasi getai, vyksta kultūrų susidūrimas, auga priešiškumas, kuris skaldo visuomenę, atsiranda teroristiniai tinklai.

Į Vokietiją atvyksta ir dalis tų pabėgėlių, kurie jau yra gavę pabėgėlių statusą kitose ES šalyse. Ne tokiose turtingose Europos Sąjungos valstybėse, kaip Lietuva, Bulgarija ar Latvija, jie užsibūti nenori. Vien pernai į Vokietiją atvyko beveik trys tūkstančiai pabėgėlių iš kitų ES šalių ir antrą kartą prašė pabėgėlio statuso, jau Vokietijoje.

Vokietijoje, tarsi, yra sukurtos visos sąlygos integruotis į vokiečių visuomenę. Tačiau iš tikrųjų integracija yra lėta ir neefektyvi. Getingeno universiteto profesorius, sirų-vokiečių politologas Bassamas Tibi teigia, kad Vokietijos politikai ir kanclerė A.Merkel tiesiog nesupranta problemos esmės. Anot įtakingo šveicarų dienraščio „Neue Zuricher Zeitung“, kuriam mokslininkas davė interviu, jis teigė, kad vokiečių „valstybė kapituliuoja prieš islamą“.

Islamas yra išpažįstamas 57-iose pasaulio valstybėse. Tačiau jis nėra vienalytis. Jame yra ir labai radikalių, konservatyvių ir net liberalių srovių. Kaip, beje, nėra vienalytė ir krikščionybė, suskilusi ne tik į katalikus, protestantus ir stačiatikius, bet ir į daugybę sektų.

Apie 90 proc. Vokietijos musulmonų gyvena atskiroje, nuo vokiečių visuomenės užsisklendusioje bendruomenėje. Didžioji musulmonų dalis visiškai nenori priklausyti vokiečių visuomenei. Vien tik Berlyne yra kelios įtakingos musulmonų bendruomenės: Libijos, turkų, kurdų, sirų, su kuriomis valdžios atstovai menkai bendrauja ir menkai jas pažįsta.

Tikroji integracija įvyksta tuomet, kai atvykėliai tampa ištikimais tos šalies, į kurią atvyko, piliečiais, išsaugodami savo tapatumą. Būtent tokios integracijos trūksta visoms Europos Sąjungos šalims. Vietoj tariamo integracijos proceso kuriasi getai, vyksta kultūrų susidūrimas, auga priešiškumas, kuris skaldo visuomenę, atsiranda teroristiniai tinklai.

Anot islamo tyrinėtojo B.Tibi, sėkminga integracija gali vykti tik tuomet, kai imigrantai pripažįsta europines vertybes. Jei imigrantai tokių vertybių nepripažįsta, jiems mandagiai, bet įsakmiai turi būti pasakyta: „jei nepriimate mūsų vertybių, štai durys, pro kurias turite išeiti“.

Išeiti iš taikios, pasiturinčios Europos Sąjungos imigrantai savo noru nenorės. Jie vienokiu ar kitokiu būdu turės giliau integruotis ir tapti tų šalių, kuriose gyvena, piliečiais.

Kitaip Europos Sąjunga, nesugebanti integruoti imigrantų ir pabėgėlių, susiskaldys ir iširs kaip politinė-ekonominė struktūra. Būtent dėl politinės ir ekonominės integracijos stokos ir dėl daug kitų priežasčių žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Ji tapo kitų, labiau integruotų šalių auka, per du šimtmečius pamažu, kartu su Lenkija, nusilpusi ir praradusi savo valstybingumą. Jį pavyko atgauti tik po 120 metų nelaisvės žymiai mažesniuose plotuose, nei turėta anksčiau.