Ilgą laiką, apie 200 metų, buvusi didžiausia ir galingiausia pasaulio kolonijine valstybe Jungtinė Karalystė nesugebėjo ir nenorėjo tapti lygia tarp lygių Europos šalių bendrijoje. Didžioji Britanija yra pakankamai ekonomiškai stipri ir dėl savo atominio laivyno gana saugi, kad galėtų žaisti viena, būdama aktyvia NATO nare, laikanti Jungtines Valstijas savo geriausia sąjungininke.
Kitų, norinčių palikti Europos Sąjungą, kol kas nėra. Tačiau ES yra tokių valstybių, kurios iš esmės siekia Europos Sąjungos susilpnėjimo, nevykdo priimtų Europos Komisijos sprendimų, pavyzdžiui, dėl pabėgėlių priėmimo, dėl teisės pirmenybės principo išsaugojimo, siekia kuo daugiau iš ES paimti, nieko jai neduodant. Taigi, jos ignoruoja solidarumo principą, kuriuo remiasi Europos Sąjunga. Tarp tokių šalių pirmiausia yra Vengrija ir Lenkija.
Europos Komisijos užkulisiuose Lenkija, Vengrija, Turkija ir Rusija yra minimos kaip aktualiausios Europos Sąjungos problemos. Svarbesnės nei Brexitas.
ES Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris, savo metinėje kalboje paminėjęs tris Baltijos šalis bei Rumuniją, kitais metais švenčiančias savo valstybingumo šimtmetį, sąmoningai nepaminėjo Lenkijos ir Vengrijos. Susilaikė ir nuo jų kritikos, pažymėdamas, kad Europa turėtų vienytis bendros valiutos – euro pagrindu. Nei Lenkija, nei Vengrija kol kas nėra pasirengusios priimti eurą. Nėra tam ir politinės valios. Europos Komisijos užkulisiuose Lenkija, Vengrija, Turkija ir Rusija yra minimos kaip aktualiausios Europos Sąjungos problemos. Svarbesnės nei Brexitas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel anksčiau griežtai sukritikavo Lenkiją dėl Europos Komisijos sprendimų nesilaikymo. Ji tai padarė tą pačią dieną, kai susitiko su Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos vadovais. Vadovais tų šalių, kurios siekia didesnės ES integracijos. Šios šalys, anot konservatyvaus lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“, nėra nusiteikusios laukti tokių valstybių kaip Lenkija ar Vengrija, kada jos įsives eurą ir kada jų valdžia pripažins teisės viršenybės principą savo šalyse, gerbs tas pačias vertybes kaip Vakarų šalys.
Lenkijos ir Vengrijos vadovų J.Kaczynskio ir V.Orbano požiūris į Europos reikalus, pradedant pabėgėlių ir euro klausimais ir baigiant žmogaus teisių ir laisvių, pasaulietinės valstybės ir nepriklausomos žiniasklaidos klausimais bei požiūriu į JAV, gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių – ES senbuvių. Tą nuolat pabrėžia ir V.Orbanas, ir J.Kaczynskis savo pareiškimais ir veiksmais.
Vakariečių požiūris į šias Rytų Europos valstybes ir į jų vadovus kol kas buvo mandagiai kritiškas. Dvejus metus vokiečiai ir prancūzai nuolaidžiavo Lenkijai ir Vengrijai, švelniai pabarę, jas paglostydavo ir atleisdavo. Tačiau kantrybės taurė seko.
Reparacijų klausimo iškėlimas Vokietijai, matyt, ją visiškai išsausino. Akivaizdu, kad Vokietija ir Prancūzija neleis savęs vedžioti už nosies toms valstybėms, kurios ne tik ekonomiškai, bet ir pilietinės brandos prasme yra nuo jų gerokai atsilikusios.
Gilėjant skirtumams ir augant Lenkijos bei Vengrijos vadovų arogancijai ir norui savo interesus nuolat iškelti virš visos Bendrijos, į šias šalis imama žiūrėti kaip į beviltiškas, nesugebančias, o gal net ir nenorinčias žaisti pagal visų priimtas taisykles. Vakarų vadovai, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos bei Italijos ir Ispanijos, priėjo prie išvados, kad neverta dėl jų stengtis ir joms pataikauti bei nuolaidžiauti.
Dabartiniams Lenkijos ir Vengrijos valdantiesiems, kurių antidemokratiniams veiksmams ir solidarumo stygiui pritaria ir dalis Lietuvos dešiniųjų, ko gero, skirtingų greičių Europa tik į naudą. Jie galės valdyti savo šalis be jokios išorinės priežiūros, be nurodymų ir patarimų iš Briuselio, be tų vakarietiškų vertybių, kurioms jie nepritaria, skatinant savo tautų nacionalizmą ir ksenofobiją.
Europos Sąjunga, pereidama prie kelių greičių Europos, anot lenkų politologo ir buvusio ES parlamentaro Mareko Migalskio, atkabins du ar tris paskutinius vagonus su užrašais „Lenkija“, „ Vengrija“, ir dar galbūt kokio nors Europos pakraščio valstybė, ir jų valdžios galės ten šeimininkauti kaip norės ir kaip sugebės. Tikėkimės, kad Lietuva nebus ta paskutinė ir nepalaikys kompanijos Vengrijai ir Lenkijai, o ras savo vietą stiprioje Europoje.
Žinoma, pinigų jau iš Briuselio jos negaus, kaip ir nebus kitokios pagalbos iš didžiųjų Europos valstybių. Likusios atkabintuose nuo garvežio vagonuose jos bent jau netrukdys toms, kurios pasiryžusios toliau keliauti šiuo Europos Sąjungos traukiniu.
Tai bus padaryta pamažu ir palaipsniui, po Vokietijos parlamento rinkimų, kai Angela Merkel bus išrinkta dar kartą, jau ketvirtą, Vokietijos kanclere. Tai padaryti bus nelengva ir, matyt, skaudu, nes Vokietijoje yra pakankamai daug politikų, norinčių išlaikyti su Lenkija kuo geresnius santykius.
Lenkijos valdžios opozicijoje taip pat yra nemažai politikų, siekiančių kuo tampresnių santykių su Vokietija. Deja, jų balsas yra praradęs savo svorį. Lenkijos valdantieji, vadovaudamiesi populistiniais sprendimais, ypač įgyvendindami vaikų rėmimo programą, kai už kiekvieną vaiką išmokama 500 zlotų kiekvieną mėnesį, pelno daugumos rinkėjų pasitikėjimą ir gerokai pirmauja sociologinėse apklausose prieš opozicines partijas.
Pereidama prie kelių greičių Europos, ES vadovybė privalės atsargiau rinktis kandidatus į Europos Sąjungos traukinį. Neatsitiktinai Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris savo metinėje ataskaitoje nepaminėjo Ukrainos, o kaip galimas kandidates įvardijo Vakarų Balkanų šalis. Mažas Balkanų šalis integruoti į Europos Sąjungą bus kur kas lengviau negu didžiausią pagal plotą Europos valstybę – Ukrainą, kuri, deja, dar ir garsėja didžiule korupcija ir centrinės valdžios silpnumu bei didžiule oligarchų įtaka valdžios struktūroms.
Neribotam laikui atidedama ir Turkijos galima narystė Europos Sąjungoje. Nors Turkija išlieka strategiškai svarbi valstybė ir Europai, ir visam NATO blokui, tačiau R.T.Erdogano pasirinktas autoritarizmo kelias ir suskaldė pačią šalį, ir pagadino santykius su ne viena Europos valstybe.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Lenkų reikalaujamos reparacijos, arba Žaidimas su ugnimi
