Klasikinė imperija buvo Didžioji Britanija, kuri savo galybę pasiekė XIX amžiuje, kai valdė vos ne pusę pasaulio, o suiro XX amžiaus pirmojoje pusėje. Per Pirmąjį pasaulinį karą ji turėjo prašyti savo pačios užkariautų tautų paramos, įsiskolinusi JAV, turėjo dalytis su ja karine galybe jūrose. Po karo britai turėjo nusileisti airiams, po kruvinų miestų mūšių suteikdami jiems nepriklausomybę. Tiesa, dalis Airijos šiaurės iki šiol liko Didžiosios Britanijos sudėtyje.
Po Antrojo pasaulinio karo nusilpusi Didžioji Britanija dėl skolų JAV buvo priversta suteikti savo kolonijoms laisvę ir nepriklausomybę. Kolonijas ir Vakarų pasaulio galybę praradę britai lyderystę užleido Amerikai, tapdami jos mažesniuoju sąjungininku.
Rusija, skirtingai nei britai ar prancūzai, neturėjo užjūrių kolonijų, o plėtėsi nukariaudama kaimynines tautas ir valstybes, įkurdama jose karines įgulas bei rusindama užkariautas tautas. Rusija elgėsi nei geriau, nei blogiau už britus, prancūzus ar vokiečius, malšindama ginklu nepaklusnius valdinius, juos žudydama ar siųsdama į katorgą. XX a. pradžioje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, Rusijos imperijos plotas siekė daugiau nei 19 mln. kv. kilometrų.
Rusijos karinės nesėkmės, aukštųjų valdininkų korupcija, ekonominis atsilikimas ir supuvusi politinė santvarka atvedė Rusijos imperiją prie Vasario revoliucijos ir monarchijos nuvertimo, o paskui – ir prie bolševikų perversmo bei įsigalėjimo. Bolševikų valdymo pradžioje Rusijos imperija, tuomet vadinta Sovietų socialistinių respublikų sąjunga, buvo gerokai mažesnė, neteko Baltijos šalių, Suomijos ir Lenkijos.
Tačiau su Vakarų sąjungininkais po ketvirčio amžiaus laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, Rusijos imperija vėl prisijungė Baltijos šalis, atplėšė dalį Suomijos, Vokietijos ir Japonijos teritorijų, taip pat okupavo didesnę dalį Vidurio Europos šalių, kurias pavertė komunistinės SSRS imperijos satelitais.
Ekonominės nesėkmės ir šalies karinis atsilikimas vertė demokratizuoti Rusijos imperiją. Buvę satelitai ir Baltijos šalys, pirmiausia lenkų „Solidarumo“ ir kitų, įskaitant Sąjūdį, demokratinių judėjimų dėka, atkūrė suverenumą. Rusija susitraukė beveik dviem milijonais kvadartinių kilometrų, palyginti su XX a. pradžia.
Tačiau Vidurinė Azija ir Baltarusija bei Ukraina, nors formaliai buvo nepriklausomos, mažiausiai du dešimtmečius išliko ištikimos ir priklausomos nuo Maskvos. Europos Sąjungą ir JAV tenkino tokia situacija. Rusiją taip pat.
Tačiau Vidurinė Azija ir Baltarusija bei Ukraina, nors formaliai buvo nepriklausomos, mažiausiai du dešimtmečius išliko ištikimos ir priklausomos nuo Maskvos. Europos Sąjungą ir JAV tenkino tokia situacija. Rusiją taip pat.
Ukrainiečių Maidanas, pakilęs prieš korumpuotą Maskvos remiamą oligarchinę valdžią bei skurdą, sudavė dar vieną smūgį Rusijos imperijai. Ukrainos tauta suvokė, kad ji kaip nepriklausoma valstybė turi ateitį tik tuomet, jei nutrauks glaudžius ekonominius bei politinius santykius su buvusia imperija ir prisijungs prie Europos Sąjungos.
Rusijos imperinės jėgos taip pat suprato, kad jei praras Ukrainą, imperijai ateis galas. O po to gali griūti ir V.Putino režimas. Po Ukrainos didesnio savarankiškumo gali pareikalauti ir baltarusiai bei Vidurinės Azijos žmonės, valdomi autoritarinių režimų, ištikimų Maskvai.
Atsaku tapo Krymo užgrobimas ir separatistinio judėjimo pietryčių Ukrainoje skatinimas bei karinis rėmimas. Iš vienos pusės prasidėjo lemiamas karas dėl imperijos išsaugojimo, o iš kitos – karas dėl Ukrainos suvereniteto bei jos prisijungimo prie Europos.
Pastarieji įvykiai rodo, kad tikėtis greitos pabaigos neverta, o kokia bus pabaiga, niekas nežino.
Civilių aukų skaičius nuolat didėja, didėja ir neapykanta tarp kariaujančių šalių. Rusijos ir jos kolaborantų okupuoto Donbaso gyventojai siekia Rusijos globos, dalis rytų ukrainiečių vyrų, palikę šeimas vakarinėje šalies dalyje, kovoja prieš ukrainiečius rytuose.
„Je suis Donbass“. Tokiais ir panašiais šūkiais, kaip rašo šveicarų populiariausias laikraštis „Tagesanzeiger“, Ukrainos prezidentą P.Porošenką pasitiko vietos rusai ir kairiųjų pažiūrų šveicarų studentai Ciuricho universitete, pakeliui į Davosą.
Tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje viršų paėmė karo partijos. Kuriai pusei karas bus daugiau pražūtingas, parodys laikas.
Tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje viršų paėmė karo partijos. Kuriai pusei karas bus daugiau pražūtingas, parodys laikas. Ukraina gali laimėti tik į karą įsijungus europiečiams ir amerikiečiams. Europiečiai tikrai to nedarys. Jie geriau tęs sankcijas prieš Rusiją, nors matome, kad jos poveikio V.Putino politikai nedaro.
Amerikiečiai, pasiuntę amunicijos bei karinės technikos ir keliolika ar keliasdešimt instruktorių, taip pat negalvoja siųsti savo karių kariauti už Ukrainą. Ir JAV, ir ES galvą dabar skauda labiau dėl radikalių islamistų nei dėl Ukrainos ir nors jie remia Ukrainą materialiai ir finansiškai, bet ne tiek, kad Ukraina karą su Rusija galėtų laimėti.
Gali būti, kad žinomas posakis, jog bloga taika geriau už gerą karą, Ukrainoje gali tapti realybe. Tačiau bloga taika taip pat reikš tolesnį Rusijos imperijos silpnėjimą, nes Ukraina, nors ir netekusi dalies teritorijos, jau negrįš į Rusijos globą. Per daug kraujo pralieta.
