Nors Darbo partijos vadas ir neigia, bet akivaizdu, kad ši partija ėmėsi šantažuoti socialdemokratus, susiedama Valstybės biudžeto įstatymo priėmimą su neliečiamybės atėmimo klausimu. Jūs mums neliečiamybę, mes jums – biudžetą.
Tačiau socialdemokratai negali nusileisti į tokio lygio žaidimus, kaip, matyt, gali žaisti V.Uspaskichas. Jie negali partijos taryboje priimti vienokį sprendimą, o elgtis priešingai. Tą, galbūt, gali padaryti Darbo partija?
Tačiau ir kiti socialdemokratų partneriai nepasirodė garbingai. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadai apie tai, kaip jie balsuos, pranešė visuomenei iš anksto. Nors, manau, kad daugelio žmonių, bent šiek tiek protaujančių, jų argumentai neįtikino. Net Lenkų rinkimų akcijos frakcija, kuri dar niekada neturėjo teistų ar teisiamų Seimo narių (o gal aš klystu?), nepasielgė principingai, nestojo teisingumo pusėn ir, kaip galima manyti, pasidavė spaudimui iš šalies.
Lenkai nepalaikė vyresniųjų koalicijos partnerių, kurių dėka gavo ministrą ir krūvą viceministrų ir dar užėmė kitus vadovaujančius postus Seime, taip pasirodydami nesolidžiai ir nevalstybiškai.
Ko bijo Darbo partijos vadas, jeigu jis jaučiasi teisus ir mano, kad nėra padaręs nusikaltimo? Juk neliečiamybės atėmimas dar nereiškia kaltės pripažinimo.
Lenkams, ko gero, labiausiai rūpi postai, o ne valstybės ar jų rinkėjų interesai. Tačiau Lenkų frakcijai nereikėtų manyti, kad ji gali būti nepakeičiama. Nepakeičiamų politikoje, kaip žinote, panowie, nėra.
Ko bijo Darbo partijos vadas, jeigu jis jaučiasi teisus ir mano, kad nėra padaręs nusikaltimo? Juk neliečiamybės atėmimas dar nereiškia kaltės pripažinimo. Jis tik atveria kelią prokuratūrai ir teismui iki galo atlikti savo pareigas.
Ko bijoti ir imtis destrukcijos, o iš esmės šantažuoti koalicijos partnerius, jei esi nekaltas? Tokie klausimai kyla kiekvienam padoriam Lietuvos piliečiui. Manau, kad tokių piliečių Lietuvoje yra dauguma.
Todėl natūraliai kyla mintis, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje slypi tokios paslaptys (dalį jų jau atskleidė žiniasklaida), kurias teismui įrodžius, V.Uspaskichui, ir ne tik jam, gali tekti antrą kartą bėgti į Maskvą. O po antrojo pabėgimo, vargu ar bepasiseks sugrįžti.
Ne todėl, kad nesinorėtų. Todėl, kad antrą kartą tos Lietuvos visuomenės dalies, kurią anksčiau V.Uspaskichui pavyko įtikinti savo nekaltumu ir suvilioti balsuoti už save dar kartą, trečią kartą įtikinti gali nebepavykti. Apie tai liudija ir krintantys tiek Darbo partijos, tiek jos vado reitingai. Tai liudija ir visas Darbo partijos lyderių elgesys bei požiūris į žmones.
Socialdemokratai, sudarydami koaliciją su Darbo partija tikrai nesitikėjo, kad nuo pirmųjų dienų susidurs su „darbiečių“ užkulisiniais žaidimais, tikėdami, kad galbūt, V.Uspaskichas gali mąstyti valstybiškai, kad savo asmeninių interesų nepavers svarbiausiais ir padarys viską, jog teisme galėtų apsiginti.
Aš pats tokiais pasvarstymais niekada netikėjau, bet gera linkintys kitiems, matyt, tokių iliuzijų turėjo.
Reikia pripažinti, kad dabartinės, ką tik pasiskelbusios opozicijos lyderis Andrius Kubilius buvo teisus, sakydamas, jog didžiausia naujojo premjero Algirdo Butkevičiaus bėda bus Viktoras Uspaskichas.
Tai reikėtų suprasti ir tam reikia būti pasirengusiam. Politikoje nėra draugų, yra tik konkurentai. Patys didžiausi varžovai nebūtinai priešininkų stovykloje. Valstybiškai mąstantys ir besielgiantys politikai būna ir pozicijoje, ir opozicijoje. Tie jie gali tartis ir susitarti savo šalies ir tautos labui.
