Šiemet taip pat sirgsiu už vokiečius, bet jaučiu, kad laimės arba brazilai, arba ispanai. Nors ką gali žinoti?
Gyvenime mes sergame ne tik už savo futbolo ar krepšinio komandas, bet ir už svetimas, ypač tuomet, kai mūsų komandos iš viso nežaidžia. Mes sergame ir politikoje, balsuodami už vienas ar kitas partijas, nors jos dažnai mus nuvilia, apgauna arba tiesiog susikompromituoja.
Gyvenime mes sergame ne tik už savo futbolo ar krepšinio komandas, bet ir už svetimas, ypač tuomet, kai mūsų komandos iš viso nežaidžia.
Mes sergame ir politikoje, balsuodami už vienas ar kitas partijas, nors jos dažnai mus nuvilia, apgauna arba tiesiog susikompromituoja. Jeigu tai vyksta dažnai, mes nusispjauname ir už juos daugiau nesergame, neiname į rinkimus arba tiesiog išsirenkame kitus, kurie, bent jau tikimės, kad mūsų nenuvils.
Mes sergame ir už valstybes, kuriomis pasitikime, kurios mus gynė ištikus pavojui, arba mums padėjo, kai mūsų tauta 50 metų buvo sovietų nelaisvėje.
Sergame už tas valstybes, kurios neuždarė mūsų ambasadų, kai neliko mūsų valstybės. Ir už tas, kurios priglaudė mūsų emigrantus, politinius pabėgėlius ir žmogaus teisių gynėjus. Nes jos tai darė neieškodamos sau naudos, nesiekdamos pasipelnymo ar pigios reklamos. Jos tai darė todėl, kad vadovavosi bendražmogiškomis, krikščioniškomis vertybėmis, buvo įsitikinusios, kad padėti silpnesniam ir nuskriaustam yra tiesiog stipresniojo priedermė.
Tačiau visada mes sutinkame ir tokių žmonių, kurie serga tik už stipresnius, tik už tuos, kurie yra valdžioje, kurie atvirai demonstruoja savo politinę, ekonominę ar karinę galią prieš kitokius, prieš silpnesnius, net prieš giminingas tautas.
Neseniai vienas jaunas lietuvis verslininkas man papasakojo, kaip jo pažįstamas lietuvis verslininkas, turintis savo verslą Rusijoje, po kurio laiko persiėmė daugumos rusų mentalitetu. Šis lietuvis, kaip ir dauguma rusų, palaikančių V.Putino vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, visiškai pateisina Krymo okupaciją ir teroristinius veiksmus Rytų Ukrainoje. Jis automatiškai yra stipresniojo pusėje, nes būti stipresniojo pusėje yra ir kur kas lengviau, ir patogiau, ir net pelnas, ko gero, nuo to tampa didesnis.
Šis lietuvis, kaip ir dauguma rusų, palaikančių V.Putino vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, visiškai pateisina Krymo okupaciją ir teroristinius veiksmus Rytų Ukrainoje. Jis automatiškai yra stipresniojo pusėje, nes būti stipresniojo pusėje yra ir kur kas lengviau, ir patogiau, ir net pelnas, ko gero, nuo to tampa didesnis.
Kita vertus, būti stipresniojo, kad ir neteisiojo pusėje nėra joks didvyriškumas. Tai greičiau konformizmas, pilietiškumo ir krikščioniško solidarumo stoka. Kai kada net išdavystė. Tokių Lietuvoje, deja, visais laikais netrūko.
Jų buvo ir 1940 metais, kai Rusija birželio 15-ąją okupavo Lietuvą, kai dalis inteligentijos su P.Cvirka, S.Nerimi, A.Venclova ir kitais elito atstovais ne tik kad garbino J.Staliną ir okupantus, bet ir padėjo jiems inkorporuoti mūsų šalį į SSSR sudėtį.
Už tai okupantų valdžia jiems pastatė paminklus, įrengė namus-muziejus, pavadino jų vardais gatves ir mokyklas.
Tie paminklai tebestovi iki šiol. Iki šiol vilniečiai leidžia savo vaikus į Salomėjos Neries gimnaziją. Sunku suvokti, kad praėjus beveik ketvirčiui amžiaus po išsivadavimo iš bolševikinės okupacijos, svetimo stipriojo teise įtvirtinta tvarka išlieka Lietuvoje iki šiol.
Ką galvoja tos mokyklos vaikų tėveliai ir mokytojai? Gal jie visi pateisina, kad jų vaikai mokosi poetės, kuri pardavė Lietuvos nepriklausomybę svetimiems, vardu pavadintoje mokykloje? Gal jie norėtų, kai jų vaikai sektų jos nepilietiškumo ir išdavystės pavyzdžiu?
Manau, kad jie to tikrai nenori. Jie giliau nesusimąsto ir neserga už tai, kad kolaborantų pavardės išnyktų bent iš viešo Lietuvos gyvenimo. Juk jei norėtų, kad būtų kitaip, užtektų parašyti vaikų tėvų ar pačių vyresniųjų klasių mokinių peticiją, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministrui. Jam taip pat neužkliūva S.Neries, parvežusios Stalino saulę 1940 metais į Lietuvą, vardas Vilniaus miesto centre?
Tarp sergančiųjų už stipresnį, konkrečiai už Rusiją, norinčią parklupdyti Ukrainą, yra ne tik paminėtas verslininkas. Pažįstu net buvusių tremtinių, sergančių už stipresnįjį, nors prieš 70 metų jie nuo to stipresniojo patys nukentėjo, tremtyje gimė ir išaugo, o kai kurie net negrįžo, nors galėjo sugrįžti.
Tarp sergančiųjų už Rusiją, norinčią parklupdyti Ukrainą, yra ne tik paminėtas verslininkas. Pažįstu net buvusių tremtinių, sergančių už stipresnįjį, nors jie nuo to stipresniojo patys nukentėjo.
Stipriojo galia paveikė ilgam, o įskiepyta baimė persidavė ir kai kuriems jų vaikams, abejingiems konformistams, visada sergantiems už stipresnius.
Jie serga už stipresnius todėl, kad patys savo dvasia yra silpni ir sirgti už silpnesnius neturi drąsos ir valios.
Vis dėlto, manau, kad tokių mūsų šalyje yra mažuma, kad dauguma Lietuvos žmonių tikrai neabejinga ukrainiečių siekiui patiems spręsti savo likimą.
Ukrainiečiai tai ir padarys, nes turi pakankamai stiprių savo dvasia žmonių, kurie nesirenka tarnystės stipresniam, o renkasi kad ir sunkesnį, bet teisingesnį ir doresnį kelią gyventi savo, o ne stipresnio padiktuotą gyvenimą.
