Manau, kad mums labiau turėtų rūpėti Ukrainos stiprybė. Jos sugebėjimas sukurti tvirtas valstybines institucijas, demokratizuoti šalį, apsivalyti nuo korupcijos ir patiems efektyviai apsiginti nuo separatistų, teroristų bei gausiai infiltruotų Rusijos agentų, esančių ne tik Ukrainos armijoje, saugumo struktūrose, bet ir , ko gero, daugelyje valdžios organų. Tai, beje, tik viena iš daugelio priežasčių, kodėl ukrainiečiai pralaimi pietryčių fronte.
Ukrainos armija dabar geriau ginkluota bei aprūpinta nei prieš pusmetį, kai prasidėjo karas, bet toli gražu nepakankamai. Kariams trūksta amunicijos, kartais net maisto, o ypač geros ginkluotės ir išmintingo vadovavimo.
Ukrainos armija dabar geriau ginkluota bei aprūpinta nei prieš pusmetį, kai prasidėjo karas, bet toli gražu nepakankamai. Kariams trūksta amunicijos, kartais net maisto, o ypač geros ginkluotės ir išmintingo vadovavimo. Daromi pareiškimai, kad kai kurios NATO šalys jau tiekia Ukrainai ginkluotę. Tai gerai, jei tai tiesa.
Tačiau, apskritai, sunku protu suvokti, kad 46 milijonų gyventojų turinti valstybė per ketvirtį amžiaus nesugebėjo apginkluoti ir profesionaliai parengti bent keletą divizijų, kurios galėtų nesunkiai nugalėti kad ir labai remiamus Rusijos vietinius separatistus bei kelis tūkstančių samdinių, čečėnų būrių ir Rusijos reguliarios armijos kariškių.
Peršasi išvada, kad Ukrainos armija per ketvirtį amžiaus buvo rengiama tik paradams, nes ir dabar su separatistais geriausiai kovoja savanorių pajėgos, o ne profesionalai kariai.
Ukraina savo plotu yra didesnė už Prancūziją. Tačiau jai tai nėra privalumas, o greičiau našta, nes skirtingai nei Prancūzija, kuri turi seniai nustatytas sienas bei taikius kaimynus, Ukraina turi pusantro tūkstančio kilometrų ilgio sieną su autoritarine, branduoline bei agresyviai nusiteikusia Rusijos valstybe.
Per 20 metų nė viena iki šiol buvusi Ukrainos valdžia nesugebėjo išspręsti rytinės sienos apsaugos problemos. Žinoma, pirmiausia dėl to kalta Rusija, trukdžiusi tai sienai atsirasti, bet atsakomybė tenka ir korumpuotai Ukrainos valdininkų armijai, kurią rusai lengvai papirkdavo.
Per visus nepriklausomybės metus į Ukrainos vidaus ir užsienio politikos reikalus atvirai arba netiesiogiai kišosi Rusija, o prezidento V.Janukovičiaus valdymo metais Ukraina tapo absoliučiai nuo Rusijos priklausoma tiek ekonomiškai, tiek finansiškai, tiek karinėje srityje.
Net didžioji dalis tikinčiųjų stačiatikių Ukrainoje nuo seno priklauso Maskvos patriarchatui, o ne savarankiškai ukrainiečių stačiatikių cerkei. Ukrainos unitų nėra tiek daug kaip stačiatikių.
Tiesa, Ukrainos oligarchai tvarkėsi savo šalyje dar įžūliau nei rusų oligarchai Rusijoje, visiškai kontroliuodami vietinę valdžią, iš dalies net Aukščiausią Radą ir prezidentą. Jaunoji ukrainiečių karta to negalėjo pakęsti ir dėl to kilo Maidanas bei buvo išvytas parsidavęs prezidentas.
Vieni oligarchai, kaip Dniepropetrovsko gubernatorius I.Kolomoiskis, iš karto perėjo į Maidano ir vakariečių pusę, apginklavo savo gvardiją ir apgynė nuo Rusijos itin svarbų pramoninį bei karinį regioną. Už tai jis taip keikiamas Rusijos propagandos.
Vieni oligarchai, kaip Dniepropetrovsko gubernatorius I.Kolomoiskis, iš karto perėjo į Maidano ir vakariečių pusę, apginklavo savo gvardiją ir apgynė nuo Rusijos itin svarbų pramoninį bei karinį regioną. Už tai jis taip keikiamas Rusijos propagandos.
Buvęs įtakingiausias ir turtingiausias Ukrainos žmogus R.Achmetovas delsė paremti proeuropietišką kursą, o jo netiesiogiai valdomas Doneckas tapo karo židiniu. Šio oligarcho įtaka gerokai sumažėjo ir jo ateitis miglota.
Kaip pastebėjo Lenkijos savaitraštis „Polityka“, karo pietryčių Ukrainoje metu atsirado visiškai naujas ir valstybei itin kenkiantis reiškinys – susvetimėjimas, įtampa, kartais perauganti į neapykantą tarp Vakarų ir Rytų Ukrainos. Į vakarinę Ukrainos dalį persikėlę iš karo zonos rytų ukrainiečiai ne tik nekalba ukrainietiškai, bet neretai jaučia neapykantą vakariečiams, nors dėl rusų kalbos jiems dabar niekas ir nepriekaištauja.
Kai kurie rytų ukrainiečiai, kaip pasakoja vietiniai Vakarų Ukrainos gyventojai, palikę savo šeimas saugiuose Vakarų Ukrainos rajonuose, grįžta į Rytus pakovoti prieš ukrainiečius. Rytuose gyvenantieji, paveikti Rusijos žiniasklaidos, visai kitaip vertina situaciją Ukrainoje, nei centrinės ar vakarinės dalies ukrainiečiai.
Vieniems didvyriai yra separatistai, remiami Rusijos, kitiems – kritę kovos lauke ukrainiečiai. Anot lenkų leidinio, priešiškumas tarp Vakarų ir Rytų Ukrainos gyventojų gali tapti net didesnis, nei jis buvo Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais tarp Stepano Banderos pasipriešinimo judėjimo bei komunistų šalininkų.
Priešiškumas tarp Vakarų ir Rytų Ukrainos gyventojų gali tapti net didesnis, nei jis buvo Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais tarp Stepano Banderos pasipriešinimo judėjimo bei komunistų šalininkų.
Gal to ir pavyks išvengti, jei Aukščiausios Rados rinkimus spalio pabaigoje laimės prezidento P.Porošenkos sąrašas, kurio priekyje įrašytas Kijevo meras V.Klyčko ir kiti nuosaikesni provakarietiški politikai.
Dabartinių apklausų duomenimis, patekti į parlamentą šansų neturi nei komunistai, nei „Dešinysis sektorius“, bet turi galimybių judėjimas „Laisvė“, pasižymintis itin radikalia programa. Pateks ir buvusios premjerės J.Tymošenkos blokas bei prorusiško oligarcho S.Tyhybkos vadovaujama partija. Tad Rusija Ukrainos parlamente tikrai turės savų žmonių. Tik klausimas, kiek ir kokį poveikį jie darys Ukrainos politikai?
Europai ir ukrainiečių tautai reikalinga vieninga nesuskaldyta ir demokratinė Ukraina, kuri pati spręstų savo likimą. Europa, nebūdama nei stipri karine prasme, nei vieninga politiškai, tegali jai padėti ekonomiškai, finansiškai ir kitomis taikiomis priemonėmis.
Už savo nepriklausomybę, demokratišką visuomenę pirmiausia turi kovoti patys ukrainiečiai. Kiti jiems gali tik padėti stiprindami Ukrainą ir bręstančią ukrainiečių tautą. Kol kas stiprus solidarumo jausmas ir vienybė prieš grėsmingą priešą teikia jėgų ir vilties Ukrainai.
