 |
Pripažindami kiekvieno teisę į laimę, kad ir kaip ji būtų suprantama, vis dėlto turime savęs paklausti, ar mes gyvename teisinėje valstybėje, ar valstybės institucijoms rūpi piliečiai, kuriems gali būti nemokami atlyginimai daugiau kaip dvejus metus ir nėra jokių priemonių priversti darbdavį atsiskaityti su darbuotojais?
Vokietijos Konstitucijos 14 str. paprastai ir aiškiai teigia: „Nuosavybė įpareigoja.“
Be abejonės, visos teisinės priemonės yra, bet faktiškai išsireikalauti dirbančiajam pinigus iš darbdavio Lietuvoje nėra taip paprasta. Tuo labiau kad mūsų šalyje privačiose įmonėse beveik nėra profsąjungų, kurios gintų darbuotojų interesus.
Vokietijos Konstitucijos 14 str. paprastai ir aiškiai teigia: „Nuosavybė įpareigoja.“ Iš šios nuostatos išplaukia keletas įstatymų, kurie konkrečiai numato, kas atsitinka su tais, kurie nesirūpina savo nuosavybe.
Lietuvoje tokios nuostatos Konstitucijoje nėra. Gal todėl nėra atitinkamų įstatymų ir nesuformuotos pareigos net savo nuosavybei. Todėl dešimt metų galime ginčytis dėl Palangos centre stovinčių sudegusio Kurhauzo griuvėsių, nieko nedaryti ir nesulaukti jokios bausmės.
Vokietijoje neįsivaizduojama, kad bent kiek didesnėje įmonėje nebūtų profsąjungos. Įstatymas įpareigoja ne tik darbuotojus, bet ir darbdavį pasirūpinti, kad profsąjunga veiktų ir su ja būtų sudaryta sutartis, kurioje būtų aptartos darbo ir atlyginimo sąlygos.
Todėl Vokietijoje neįmanoma, kad darbdavys laiku neišmokėtų atlyginimo. Tokia tvarka būdinga visai Vakarų Europai. Kol panaši tvarka nebus sukurta Lietuvoje, tol mes būsime Rytuose – su rytietišku mentalitetu, o ne Vakaruose. Tol emigracija nesiliaus iš Rytuose esančios Lietuvos į Vakarus. Tol dirbantis žmogus čia nesijaus laisvas pilietis, kuris gali apsiginti prieš milijonierių.
Vienas turtingiausių Vokietijos verslininkų, milijardierius Arendas Oetkeris interviu žurnalui „Spiegel“ taip apibūdina šalies socialinę rinkos ekonomiką: „Mes visi – vyriausybė, profsąjungos, dirbantieji ir darbdaviai – sėdime vienoje valtyje ir vairuojame savo ekonomiką, nuolat derėdamiesi, kad kiekvienas gautume teisingą pyrago dalį; Vokietijoje tas procesas iki šiol gerai funkcionuoja.“
Žinoma, ir Vokietijoje pyrago gabalai nevienodi. Jei keturių žmonių šeima Vokietijoje uždirba 1735 eurus (5990 litų) per mėnesį, ji laikoma varginga, o jai priklauso socialinės išmokos. „Nors su tokiais pinigais Rumunijoje gali priklausyti elitui“, – teigia „Spiegel“. Tokių skurdžiai gyvenančių žmonių turtingoje Vokietijoje yra net 15,6 procento.
Itin aukštus atlyginimus Vokietijoje gauna profsąjungų bosai. Pavyzdžiui, daugiatūkstantinio „IG-Metal“ profsąjungos bosas B.Huberis gauna 21 750 eurų algą. Galima palyginti – Vokietijos kanclerės A.Merkel atlyginimas – tik 15 832 eurų ir 79 centai.
Ar tai teisinga? Kanclerė tokio klausimo nekelia.
„IG-Metal“ profsąjungos bosas B.Huberis gauna 21 750 eurų algą. Galima palyginti – kanclerės A.Merkel alga – tik 15 832 eurų ir 79 centai.
Automobilių giganto VW valdybos pirmininko M.Winterkorno metinis atlygis užpernai siekė 9,3 mln. eurų. Apie 17 tūkst. vokiečių pajamos viršija milijoną eurų. Daugiausia jų gyvena Berlyne ir Hamburge.
Tarp vokiečių milijonierių yra nemažai žinomų sportininkų, pradedant krepšininku D.Nowitzkiu, NBA žaidėju, niekada neatsisakiusiu žaisti už Vokietiją, ir baigiant futbolininkais, per metus gaunančiais po keliolika ar keliasdešimt milijonų eurų už savo žaidimą Miuncheno „Bayern“ ar Dortmundo „Borussia“.
Garsių TV laidų vedėjai, žinomi aktoriai, dainininkai, talentingi rašytojai tokioje didelėje rinkoje taip pat gali uždirbti milijonus. Neseniai praturtėjo 22 metų studentas P.Heinzas, kuris žaisdamas pokerį Las Vegase gavo 8,7 mln. dolerių.
Daugelis milijonierių turi visuomeninius fondus. Vokietijoje, kaip ir Šveicarijoje, tiesiog nesolidu ir nemadinga tokio fondo neturėti ir neskirti pinigų sergantiems vėžiu ar kitomis ligomis gydyti, padėti išlaikyti senelių ar neįgaliųjų namus, pasirūpinti kultūros paminklais, universitetais, muziejais ar bažnyčiomis. Tavęs tautiečiai, net tavo draugai milijonieriai paprasčiausiai nesupras, jei to nedarysi.
Socialinė rinkos ekonomika Vokietijoje atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai krikščionių demokratų kancleris Ludwigas Erhardas pažadėjo „gerovę visiems“.
Tačiau po kelių dešimtmečių vokiečių ūkio tyrinėtojai pastebėjo, kad pajamų pasiskirstymas gerokai poliarizavosi, kad labiausiai išaugo turtingiausiojo sluoksnio pelnas. Vokietijoje, kaip ir JAV, Kinijoje, Rusijoje ar Indijoje, atsirado superturtuolių, kurie jau neišsitenka savo valstybėse.
Amerikiečių tyrinėtoja Christia Freeland juos pavadino globaliais nomadais, kurie gali gyventi bet kur pasaulyje ir visur naudotis pinigų galia, perkant žinisklaidą, politikus, teisingumą. Ji perspėjo apie globalios naujosios plutokratijos atsiradimą. Vokietijoje tokių superturtuolių priskaičiuojama daugiau kaip 800.
Tikrai didelius turtus valdantys žmonės nėra linkę afišuotis, jie nenoriai ir labai retai duoda interviu žiniasklaidai, ypač tokiai kritiškai, kaip „Spiegel“.
Vienas žinomiausių Europoje turto tyrinėtojų Thomas Druyenas, dirbantis privačiame Vienos Z.Freudo universitete, vedęs milijonieriaus dainininko Udo Jurgenso dukrą, dideliais pinigais pradėjo domėtis prieš dešimtį metų. Iš pradžių su juo nenorėjo kalbėti nė vienas milijardierius.
Bet jis jau yra apklausęs apie 60 pasaulio milijardierių, iš jų apie tuziną multimilijardierių. Tik jų vardai laikomi paslaptyje. Surinkta informacija apie turtuolius leidžia daryti išvadas apie turtingųjų įtaką pasauliniams procesams.
Vienas itin turtingas amerikietis jam papasakojo, kaip Rusijos prezidentas B.Jelcinas, su kuriuo buvo kelis kartus susitikęs, visai rimtai siūlė jam pirkti Sibirą. Tačiau tyrinėtojas pažįsta ir tokių milijonierių, kurie kukliai gyvena trijų kambarių bute Vokietijos miestelyje ir niekuo neišsiskiria iš savo kaimynų. Turtuolių gyvenimą jie gyvena išvykę į Londoną, kur puikiuose apartamentuose rengia prašmatnius vakarėlius, arba prabangiose jachtose Viduržemio jūros kurortuose.
Vokiečių visuomenės tyrimai rodo, kad beveik pusė apklaustųjų abejoja socialinės rinkos ekonomikos galimybėmis. Kita vertus, žmonės tampa vis labiau jautrūs, kritiški ir nepasitikintys. Interneto, globalaus duomenų prieinamumo ir skaidrumo įtaka lėmė, kad turtingieji turi būti pasirengę dar didesniam visuomenės nepasitenkinimui, kurstomam „blogos“ spaudos, nepatenkintų akcininkų, neskaidrios tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų partijų politikos, suktų ir godžių maklerių, apgavikų ir kriminalistų, pažymi „Spiegel“.
Rašytoja Charlote Roche, iš savo kūrybos, susikrovusi milijonus, spaudoje skundėsi: „Pinigai iškasė griovį tarp manęs ir mano draugų. Visi nori jų turėti, bet kai jų gauna, tik tada prasideda tikros problemos.“
Rašytoja Charlote Roche, iš kūrybos susikrovusi milijonus, spaudoje skundėsi: „Pinigai iškasė griovį tarp manęs ir mano draugų.“
Druyeno duomenimis, tie kurie reklamuojasi esą milijonieriai, dažniausiai nėra tikrai turtingi žmonės. Daugiausia, ką jie turi, tai milijoną ir daug skolų. Milijardierius Oetekeris, paklaustas, kokia mašina jis važinėja, atsakė, kad nors Vokietija yra laikoma automobilių šalimi, bet jos keliuose retai pamatysi „Rolls Royce“. Ne vokiečio būdui viešai girtis savo turtais ir juos demonstruoti. Jis pats vairuoja elektromoblilį „Smart“, o dažniausiai keliauja traukiniu.
Nesipuikuoja turtais bei garbe ir milijardieriaus Oetekerio sūnūs. Vienas jo sūnus barškančiu autobusiuku savaitę keliavo po Lotynų Ameriką, o kitas socialinę tarnybą atliko vaikų darželyje.
Mažu dviviečiu „Smart“ mėgo važinėti ir velionis Bronislavas Lubys. Galbūt, tai buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos milijonierių, supratęs, kad nuosavybė įpareigoja, ir visada laiku mokėjęs atlyginimus savo darbuotojams.
