Vytautas Plečkaitis: Lenkijos siekis būti Europos Sąjungos branduolyje priklausys nuo santykių su Vokietija

Tai vyksta ne tik dėl Lenkijoje sėkmingai įvykdytų ekonominių reformų, stabilios savo valiutos ir sėkmingos finansinės politikos bei pakankamo intelekto tokią politiką vykdyti. Tačiau ir dėl šimtų milijardų investicijų iš Briuselio, o tiksliau – iš turtingų Vakarų valstybių mokesčių į bendrą ES biudžetą. Taip pat ir dėl didžiulių investicijų iš kaimyninės Vokietijos ir kitų Europos valstybių.

Intensyvūs Lenkijos ekonominiai santykiai su Vokietija vyksta nepaisant trinties tarp šių šalių vyriausybių ir parlamentų, kritiško dalies vokiečių žiniasklaidos požiūrio į Lenkijos valdžią atėjus Teisės ir Teisingumo partijai. Vokiečiams ilgą laiką buvo nepriimtina Lenkijos valdžios politika, nukreipta prieš teisinių institucijų savarankiškumą ar lenkų priešinimąsi pabėgėlių priėmimui, lenkų pretenzijų vokiečiams dėl reparacijų.

Berlyne ir Paryžiuje būta baimių, kad Lenkija apskritai gali nusisukti nuo Europos Sąjungos, kaip tai padarė britai. Būta net susirūpinimo, kad Lenkija nepasuktų demokratinių institucijų ir pačios demokratijos silpninimo linkme. Tokių pačių minčių yra nemažai ir pačios Lenkijos žiniasklaidoje.

Harvardo universiteto mokslininko Steveno Levitsky nuomone, „tikroji demokratija yra tvari, bet silpnų valstybių demokratijos miršta“, nes tose valstybėse yra pažeidžiamos žmogaus teisės ir tas teises saugančios valstybės institucijos bei jų nepriklausomumas. Demokratinę sistemą gali sužlugdyti ir silpnos ekonomikos. Todėl neverta stebėtis, kad demokratija miršta tokiose šalyse kaip Turkija, Tailandas ar Rusija. Tikros demokratijos Rusija niekada ir neturėjo. Bijau, kad niekada ir neturės.

Lietuvos, kaip, beje, ir Lenkijos istorija, deja, taip pat negarsėja demokratijos ilgaamžiškumo tradicijomis. Jei didikų ir ponų savivalės bei silpnos valdovo valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nelaikysime demokratijos nuopelnu.

Prieš karą turėjome vos šešetą – septynetą metų demokratijos – iki 1926 m. gruodžio perversmo, kai valstybę valdė demokratiškai išrinkto parlamento dauguma ir jo renkamas prezidentas. Tačiau jaunos Lietuvos Respublikos valstybinės institucijos buvo silpnos ir neužkirto kelio kariškių radikalams bei antidemokratiškai nusiteikusiems politikams sulaužyti Konstituciją ir jėga pašalinti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią.

Nesu visiškai tikras, kad mūsų dabartinės valstybės valdžios institucijos yra pakankamai stiprios bei sąmoningos, kad pasipriešintų Konstitucijos laužymui ir būtų pasirengusios apginti demokratinę valdžią pavojaus akivaizdoje, nors formaliai ir esame demokratinė šalis. Juk valstybinis sąmoningumas, skirtingai nei tautiškumas, Lietuvoje nėra puoselėjamas. Kitaip nei Lenkijoje, kur saugomas ne tik tautiškumas, bet nuo pirmos klasės puoselėjamas ir valstybinis sąmoningumas. Pas mus valstybė dažnai ir piktavališkai sąmoningai sutapatinama su korumpuota valdininkija, neprisiimant jokios atsakomybės už savo valstybę.

Kol kas mūsų gležną demokratiją labiau stiprina mūsų buvimas Europos Sąjungoje ir bendros politinės tendencijos mūsų žemyne, nei mūsų valdžios institucijos ar gilus demokratinis sąmoningumas bei visuotinis pasiryžimas ginti demokratines vertybes.

Demokratiją šalyje labai silpnina visuomenės susipriešinimas, kai siekiama pergalės bet kokia kaina: arba mes, arba jie. Toks didžiulis susipriešinimas buvo, pavyzdžiui, tarpukario Vokietijoje: arba komunistai, arba naciai. Demokratiškus rinkimus laimėjo naciai ir po jų pergalės demokratijos neliko keliolikai metų. Nemaža dalis vokiečių dėl to net džiūgavo, kad partinė sistema buvo sužlugdyta ir liko viena valdanti nacių partija.

Dabartiniu metu yra didžiulis susipriešinimas net Jungtinėse Valstijose, turintis kultūrinį – rasinį pobūdį: arba su D.Trumpu, arba prieš jį. Visuomenės supriešinimas yra ir Lietuvoje. Kaimyninėje Lenkijoje yra taip pat didžiulė poliarizacija tarp J.Kaczynskio šalininkų ir visos opozicijos. Laimi kol kas J.Kaczynskis, nes opozicija yra smarkiai susiskaldžiusi.

Lietuvoje nuo pat Sąjūdžio atsiradimo buvo didelė poliarizacija: „į juos“, t.y. į komunistinę valdžią, ir „į mus“. Tapome laisvi ir nepriklausomi, bet susiskaldėme dar labiau: į Sąjūdžio žmones ir savus komunistus, kurie anksčiau buvo tie patys sąjūdiečiai. Po to poliarizavomės: į konservatorius bei jų rėmėjus ir visus kitus, kurie jų nemėgo dėl arogancijos ir teisuoliškumo. Dabar: į „valstiečių“ frontą ir jų sąjungininkus, bei visus kitus, esančius opozicijoje. Nemažai Lietuvos politikų ne kartą keitė savo priklausomybę siekdami vieno tikslo – išlikti valdžioje.

Toks susipriešinimas Lietuvai ir jos žmonėms yra nenaudingas ir net žalingas, nes silpnina mūsų bendruomenę ir mūsų lietuvišką demokratiją, kelia visuotinį erzelį, nepasitenkinimą vienų kitais ir nesuteikia optimizmo ateičiai.

Bet grįžkim prie Lenkijos. Po 2015 m. pasukusi dalinio autoritarizmo linkme ji nuolat kėlė susirūpinimą Vakarų Europoje, bet ne Donaldo Trumpo valdomoje Amerikoje. Atvirkščiai. JAV prezidentas D.Trumpas laikas nuo laiko pagiria Lenkiją ir ypatingai kritikuoja Vokietiją. Buvęs D.Trumpo artimiausias patarėjas, turintis rasistinių užmojų, Steve'as Bannonas po populistų atėjimo į valdžią Italijoje pranašauja visai demokratinei Europai liūdnus laikus ir populistų bei radikalų pergales kitose Europos šalyse.

Lenkija yra, ko gero, viena labiausiai proamerikietiška valstybė Europoje ir ne vien dėl didžiulės lenkų diasporos JAV. Tačiau ir dėl to, kad JAV palaikė lenkų valstybės atsikūrimą prieš 100 metų, kad suvokė bei rėmė jos aspiracijas ir vėlesniais laikais. Nors būta ir išdavysčių iš kai kurių JAV prezidentų, kai lenkai buvo palikti komunistų valdžioje.

Ką tik Lenkijoje apsilankęs Vokietijos prezidentas Frankas–Walteris Steinmeieris pasiuntė lenkams žinią, kad nepaisant esančių prieštaravimų tarp abiejų šalių, Vokietija mato Lenkijoje savo partnerį ir draugą stiprinant Europos Sąjungą. Lenkija turi istorinį šansą užimti Bendrijoje Didžiosios Britanijos vietą. „Lenkijos vieta yra Unijos širdyje“ cituoja vokiečių prezidentą įtakingas dienraštis „Gazeta Wyborcza“.

Lenkijos premjero M.Morawieckio vyriausybė, nepaisydama didelio JAV spaudimo, pasmerkė JAV prekybinį karą prieš Europos Sąjungą ir neparėmė JAV dėl sutarties su Iranu peržiūrėjimo. Kita vertus, lenkai nesutaria su Vokietija dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo, aplenkiant Lenkiją. Tačiau vokiečiai jau nusileidžia dėl pabėgėlių ir sutinka traktuoti ukrainiečius kaip pabėgėlius. Lenkijos vyriausybė žada nekelti reparacijų klausimo.

Berlynas atsakydamas siūlo Lenkijai dalyvauti bendrose derybose su Prancūzija dėl bendros bankinės sistemos sukūrimo ir kartu su lenkais neparems Prancūzijos prezidento E.Macrono pasiūlytų reformų. Tarpusavyje įsigalinti kompromisų politika naudinga tiek Lenkijai, tiek Vokietijai, tiek visai ES.