Ji yra svarbus abiejų valstybių europinės reikšmės teisės istorijos ir kultūros paveldas. Anot prof. Mečislovo Jučo, Gegužės 3 d. Konstitucija yra „mūsų protėvių atlikta gili istorinė pamoka“.
Šia konstitucija Lietuvos ir Lenkijos pažangiai mąstantys didikai, bajorija ir karalius Stanislovas Augustas siekė modernizuoti Abiejų Tautų Respubliką, (ATR) sustiprinti karaliaus valdžią, centralizuoti valstybę ir atsispirti išorinių jėgų – pirmiausia Rusijos imperijos agresijai.
Apie Abiejų Tautų Respubliką XVII–XVIII amžių sandūroje buvo sakoma, kad ji „laikosi netvarka“, t. y. centralizuotos valdžios nebuvimu, o tiksliau silpna karaliaus valdžia ir didele oligarchų didikų savivale, maža ir silpna kariuomene, menkai surenkamais mokesčiais, beteise miestiečių ir valstiečių sluoksnių padėtimi.
Tokia valstybė tapo lengvas grobis agresyviai nusiteikusiems kaimynams. Paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valdovo rinkimai 1764 m. vyko stovint šalyje Rusijos kariuomenei. Rusija tiesiogiai kišosi į ATR vidaus ir užsienio politikos reikalus ir matydama Respublikos bejėgiškumą 1772 m. inicijavo kartu su Prūsija ir Austrija pirmą ATR padalijimą, atplėšdamos nuo jos apie 210 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijos su 4,6 mln. gyventojų.
Vien tik Rusija atplėšė nuo Lietuvos 93 tūkstančius kvadratinių kilometrų su 1 milijonu ir 300 tūkstančių gyventojų. Bendra ATR teritorija sumažėjo iki 522 tūkstančių kvadratinių kilometrų su 8 milijonų gyventojų.
Palankiai susiklosčius tarptautinei padėčiai, kai Rusija turėjo išvesti savo kariuomenę iš ATR žemių dėl prasidėjusio karo su Turkija ir Švedija, 1788 m. buvo sušauktas bendras LDK ir Lenkijos Seimas.
Jis ėmėsi reformuoti ir centralizuoti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Aktyviausi iš jų – patriotai ir reformatoriai, kaip nurodo žymus lenkų istorikas Juliuszas Bardachas, „jeigu ne visi, tai dauguma jų masonai“, kurie jau nuo 1790 metų slaptai rinkdavosi maršalo St.Malachovskio namuose Varšuvoje. Jie studijavo Anglijos, Prancūzijos, JAV pavyzdžius ir kūrė savo konstituciją.
Masonams priklausė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) konfederacijos maršalas, LDK artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega, suvaidinęs svarbų vaidmenį, užtikrinant lietuvių teises Respublikos centriniuose valdžios organuose. Jam talkino, ginant Lietuvos poziciją, Lietuvos pakancleris Joachimas Chreptavičius, Trakų pasiuntinys Dominikas Geištoras ir kiti Lietuvos pasiuntiniai.
Laisvųjų mūrininkų, arba masonų (angl. Freemasons), judėjimas, kilęs Anglijoje XVIII a. pradžioje per Prūsiją ir Lenkiją amžiaus viduryje pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jam priklausė daug žymių Lietuvos didikų. Savo atstovus įvairiose LDK ložėse turėjo Patockiai, Oginskiai, Riomeriai, Radvilos, Sapiegos. Vilniaus universiteto profesūra, pasiturintys pirkliai ir bajorai mielai dalyvavo ložių veikloje, skleisdami laisvės, lygybės, tolerancijos idėjas, kūrė planus reformuoti valstybę, padaryti ją pažangia ir modernia, suteikiant piliečių teises miestiečiams, o vėliau – ir valstiečiams.
Abiejų tautų – lietuvių ir lenkų, tarpusavio įžaduose, kurie buvo priimti tų pačių metų spalio 22 d. ir kurie yra neatsiejami nuo Gegužės 3 d. Konstitucijos, buvo įrašyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija turės po lygų narių skaičių centriniuose valdžios organuose“.
Tai kėlė dalies lenkų didikų nepasitenkinimą, kad Lietuva, būdama gerokai mažesnė ir ne tokia turtinga kaip Lenkija, turi tiek pat teisių, kaip Lenkija. Tačiau ir karalius Stanislovas Augustas ir kiti lenkų didikai reformatoriai sutiko su šiais lietuvių reikalavimais, siekdami išsaugoti santarvę ir vienybę tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos. Anot J.Bardacho, lietuvių pasiuntiniai ir senatoriai „sugebėjo kovą dėl savarankiškumo derinti su pastangomis reformuoti valstybės santvarką <...>, išsaugoti LDK kaip jos subjektą“.
Gegužės 3 d. Konstitucija galiojo vos vienerius metus. Rusijos patvaldystė ją sutrypė, nespėjus Lietuvos ir Lenkijos valstybei sustiprėti. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos valstybininkų pastangos nenuėjo veltui. Gegužės 3 d. Konstitucijos dvasia, tautų siekis nepasiduoti ir atkurti bei sustiprinti savo valstybingumą išliko per visą svetimųjų okupacijos laikotarpį. Lietuviai savo valstybę atkūrė 1918–1919 m.
Tik ta valstybė jau nebuvo unijinė, bet tautinė, išgyvenusi vos 20 metų, bet paklojusi pamatus dabar egzistuojančiai Lietuvos Respublikai. Nesantaika tarp Lietuvos ir Lenkijos, egzistavusi XX a. pirmoje pusėje, šiandien abiem valstybėms esant ES ir NATO narėmis, neturėtų kliudyti puoselėti normalius dvišalius santykius.
Lenkijoje gegužės 3 d. buvo paskelbta nacionaline švente dar 1919 m., atkūrus Lenkijos valstybę. Lietuvoje buvo ilgai diskutuota, ar gegužės 3 d. turėtų būti paskelbta bent atmintina diena. Gegužės 3 d. įtraukimui į atmintinų dienų sąrašą itin priešinosi „įvairių partijų tautininkai“ bei kiti draugiškų santykių su Lenkija puoselėjimo priešininkai.
Galiausiai 2008 m. Seimo nario Emanuelio Zingerio iniciatyva, pritariant Vytautui Landsbergiui, Česlovui Juršėnui, Gediminui Kirkilui ir kitiems strategiškai mąstantiems dešiniesiems ir kairiesiems politikams, Gegužės 3 d. buvo Lietuvos Seimo įvertinta kaip reikšminga mūsų valstybei diena ir įtraukta į atmintinų dienų sąrašą. Valstybinė mintis įveikė istorinėje pasąmonėje slypinčias baimes.
Dabartiniame Lietuvos Seime buvo įkurta Laikinoji Gegužės 3 d. grupė, vadovaujama Andriaus Kubiliaus. Tai graži iniciatyva, turinti skatinti geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius, ypač politikų ir parlamentarų lygmeniu. Tačiau dalies jos narių noras pagaliau išjudinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, pradedant nuo lenkiškų originalių pavardžių įteisinimo asmens dokumentuose, įstrigo chaotiškai dirbančiame Seime, kuriame, matyt, trūksta strategiškai mąstančių ir adekvačiai Lietuvos interesus suvokiančių Seimo narių, tikrųjų valstybininkų.
Todėl, matyt, teks laukti reformų Seimo ir valstybiškai mąstančių politikų, kaip jo teko laukti Abiejų Tautų Respublikai XVIII amžiaus pabaigoje, šalį ištikus giliai krizei.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Neatsakyti klausimai – kaip ir kiek Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktų atsidūrė Vokietijoje?
