Latvių užsienio reikalų ministras 41 metų E.Rinkevičas pakviestiems į Rygą ES šalių žurnalistams sausio 7-ąją pareiškė, kad Latvija stengsis įveikti įsigalėjusius stereotipus ir bandys įtikinti Maskvą, jog jos ketinimai nėra antirusiški.
Lietuvoje išgirsti tokius žodžius jau seniai neteko ne tik iš mūsų užsienio reikalų ministro, bet ir iš kitų politikų. Prisimenant atsargius bei diplomatiškai pasakytus ES ambasadoriaus Maskvoje V.Ušacko žodžius bei reakciją į juos, kad Lietuvoje „nepakankamai yra šiek tiek balansuotos objektyvios nuomonės“, galima įsivaizduoti, kas dėtųsi pas mus po tokių žodžių, kokius ištarė latvių ministras.
Latvijoje po tokių žodžių niekas nesipiktino, kaip ir dėl to, kad po vizito į Kijevą užsienio reikalų ministras išvyko į Maskvą aptarti ES ir Maskvos santykių. Latviai turi pakankamai problemų su rusų tautine mažuma – apie 40 proc. Latvijos gyventojų kalba rusiškai. Todėl jų retorika ne tokia „drąsi“ kaip dalies lietuvių. Tačiau Latvija sėkmingai sprendžia tiek tautines, tiek ekonomines problemas, neretai pralenkdama ir Lietuvą.
Dėl vizito į Maskvą gegužės 9-ąją paminėti SSRS pergalės Latvijos prezidentas neskuba reikšti nuomonės. Manyčiau, kad jis į Maskvą nesiveržia, bet norėtų, kad Europos Sąjunga suformuluotų vieningesnę poziciją ne tik sankcijų, bet ir šiuo požiūriu.
Būtų gerai, kad bent trijų Baltijos valstybių pozicija taptų vieninga dėl to. Juk visų praeitis ir požiūris į karo baigtį yra identiškas. Visose Baltijos šalyse vyko partizaninis karas su sovietų okupantais. Karo metais Latvjoje ir Estijoje buvo suformuotos net savanoriškos SS divizijos, Lietuvoje veikė 25 policijos batalionai, pavaldūs vokiečiams. Baltijos šalys, kaip ir Suomija, karo pradžioje buvo Vokietijos pusėje. Tačiau vokiečių nacionalistinė ir rasistinė politika, žydų genocidas atstūmė jas ir nuteikė priešiškai.
Tačiau, atrodo, kad trijų šalių prezidentai šiuo klausimu net nesikalbėjo ir savo šalių pozicijų nederino. Apskritai, Lietuvos regioninė užsienio politikos dalis yra ypač silpna ir apleista. Tai pasakytina apie santykius su Baltijos valstybėmis, o ypač su Lenkija. Anot prezidento Valdo Adamkaus, santykiai su Lenkija „yra tiesiog apgailėtini“.
Prezidentūra neturi aiškios artikuliuotos pozicijos, nėra ir tokių draugiškų prezidentų ryšių, kokie buvo A.Brazausko ir V.Adamkaus prezidentavimo metais, todėl aktyvesnę poziciją Lietuvos ir Lenkijos santykiuose galėtų užimti Seimas. Jis turėtų nepasiduoti rėksniams ir gąsdintojams, kurių yra tiek kairėje, tiek dešinėje ir žengti bent mažą žingsnelį, įteisinantį pavardžių rašybą gimtąja kalba lotyniškais rašmenimis.
Grįžtant prie Latvijos užsienio politikos, matyt, kad Rygoje gerai suprantama, jog ES šalys vis labiau savo politiką turi sieti ne tik su savo, bet ir su visos Europos Sąjungos interesais.
Grįžtant prie Latvijos užsienio politikos, matyt, kad Rygoje gerai suprantama, jog ES šalys vis labiau savo politiką turi sieti ne tik su savo, bet ir su visos Europos Sąjungos interesais. Tiksliau, nepasiklysti tarp jų ir kartu išsaugoti galimybę apginti savus interesus.
Šalia Rytų partnerystės programos atsiranda ne tik paramos Ukrainai, bet ir islamiško radikalizmo, pabėgėlių iš Afrikos į Europą ir kiti klausimai. Tik šiais metais iš Šiaurės Afrikos į ES šalis plūstelėjo per 220 tūkst. pabėgėlių, kuriuos ES turi priimti ir išlaikyti. Tik laiko klausimas, kada afrikiečių pabėgėlių stovyklos atsiras ir Lietuvoje. Vakariečiai ne pirmą kartą primena Vidurio ir Rytų Europos šalims, kad jos vengia padėti spręsti šią problemą
Kai kada Lietuvoje girdimas arogantiškas požiūris į kaimynus ir pamokomas tonas primena senesnius laikus. Jis buvo būdingas ir tarpukario mūsų politikams. Ypač tuo pasižymėjo pirmasis Lietuvos Respublikos premjeras Augustinas Voldemaras, kuris iš pradžių iš aukšto žiūrėjo į latvius ir estus.
A.Voldemaras atsisakė kartu su jais Paryžiuje 1919 m. vieningai ginti Baltijos šalių interesus, siekiant pripažinimo, nes manė, kad Lietuva, kaip šalis, turėjusi savo valstybę viduramžiais, yra pranašesnėje pozicijoje nei latviai ar estai. Išėjo atvirkščiai. Latvija ir Estija buvo didžiųjų Europos valstybių pripažintos dviem metais anksčiau nei Lietuva, kuri turėjo daugiau problemų su kaimynais, ypač su Lenkija dėl Vilniaus.
1919 m. rudenį Latvijos užsienio reikalų ministrui Z.Mejerovicui atvykus į Kauną prašyti karinės pagalbos prieš bolševikus ir bermontininkus, Latvija iš Lietuvos nesulaukė net simbolinės pagalbos.
1919 m. rudenį Latvijos užsienio reikalų ministrui Z.Mejerovicui atvykus į Kauną prašyti karinės pagalbos prieš bolševikus ir bermontininkus, Latvija iš Lietuvos nesulaukė net simbolinės pagalbos. Tuomet Latvija kreipėsi paramos į Varšuvą. J.Pilsudskis latviams nemokamai patiekė 6 tūkst. šautuvų ir 5 mln. šovinių bei keletą artilerijos pabūklų.
Tiesa, vėliau Lietuvos partizanai ir savanoriai padėjo latviams. Tačiau, anot prof. Z.Butkaus, tyrinėjusio lietuvių ir latvių santykius, nuoskauda latviams liko. Pirmasis Lietuvos diplomatas ir pasiuntinys Vokietijoje J.Šaulys tiems Lietuvos veikėjams, kurie pūtėsi prieš Latviją, labai taikliai priminė: „ Į latvius ranka nemokim.“
Tikėkimės, kad pasimokėme iš istorijos, kad dabar esame kur kas vieningesni nei buvome tada. Todėl metas atsisakyti arogancijos ir nepasitikėjimo savo sąjungininkais NATO ir ES – Latvija ir Lenkija. Mūsų stiprybė slypi ne tik ir ne tiek kukliose savo gynybinėse pajėgose, kiek sąjungininkų, ypač kaimynų palaikyme. Tie, kurie nevertina mūsų sąjungos su kaimynais ir kiša pagalius į ratus geriems santykiams, faktiškai silpnina mūsų valstybės gynybą.
