Sudaryta Laikinoji Vyriausybė. Tačiau sukilėlių naivios iliuzijos dėl Nepriklausomybės buvo greit išsklaidytos. Prasidėjo žydų persekiojimas ir naikinimas.
Bernardinai.lt paskelbė dokumentą apie Lietuvos žydų persekiojimą ir masines žudynes 1941 metų vasarą ir rudenį. Jame tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, teigia, kad „Lietuvos Vyriausybės dviprasmiška pozicija kilo iš paradoksalios politinės painiavos, kurioje ji buvo atsidūrusi: šis režimas, kaip toks, pasiskelbė aukščiausia valdžia, bet niekuomet realios valdžios neturėjo“.
Iš tikrųjų, 1941 m. vasarą realią valdžią turėjo naciai ir jiems tenka didžiausia atsakomybė už prasidėjusį žydų žudymą. Bet dalis atsakomybės tenka ir naciams tarnavusioms lietuviškoms struktūroms, konkretiems žmonėms, susitepusiems nekaltų bendrapiliečių krauju. Nereikėtų jų painioti su sukilėliais, kurie kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jiems – amžina pagarba.
Tačiau grįžkime prie politinės painiavos pradžios. Ji prasidėjo dar 1939 m. rudenį, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys pakluso sovietų diktatui ir įsileido SSSR karines įgulas. Prezidentas ir Vyriausybė labiau bijojo iš Vakarų grėsmę keliančių nacių, o ne iš Rytų – raudonojo bolševizmo.
Daugiau kaip prieš 70 metų Lietuvos valdžia pasirinko nuolaidžiavimo politiką Sovietų Sąjungai. Prezidento vadovaujamoje Vyriausybėje įsitvirtino prisitaikėliškos nuotaikos.
Neseniai Z.Vitkus priminė nemoralų savos Vyriausybės ir prezidento elgesį 1940 m. vasarą su vidaus reikalų ministru generolu K.Skuču ir VSD direktorium A.Povilaičiu.
Pats A.Smetona, kaip nurodo istorikas A.E.Sennas, jau nuo 1939 m. spalio dažnai galvojo apie pabėgimą ir per tarpininkus, per VSD direktorių A.Povilaitį, teiravosi vokiečių, ar jie suteiks prieglobstį (A.E.Sennas. Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus.)
Neseniai Z.Vitkus priminė nemoralų savos Vyriausybės ir prezidento elgesį 1940 m. vasarą su vidaus reikalų ministru generolu K.Skuču ir VSD direktoriumi A.Povilaičiu.
Tą faktą daug kas žino, bet linkę geriau jo neprisiminti. Manyčiau, tai klaida, nes pats faktas gerai iliustruoja kapituliacines Lietuvos prezidento ir Vyriausybės nuotaikas bei moralinį valdžios išglebimą.
Priminsiu pagrindinius faktus. 1940 m. birželio 7-ąją per susitikimą Maskvoje SSRS užsienio reikalų ministras V.Molotovas pareikalavo iš mūsų premjero A.Merkio atleisti šiuos du aukštus Lietuvos pareigūnus už tariamą provokaciją prieš sovietų karius.
Nors jokios provokacijos nebuvo ir tai gerai žinojo tiek mūsų valdžia, tiek sovietų vadovybė, tačiau po trečio SSRS reikalavimo birželio 12-ąją, jau kitą dieną jie buvo atleisti iš darbo. Lietuvos prezidentui ir Vyriausybei nusileidus, sovietai birželio 14-ąją, likus dienai iki įsiveržimo, pareikalavo K.Skučą ir A.Povilaitį suimti ir nuteisti. Birželio 15-ąją, sovietams okupavus Lietuvą, K.Skučas ir A.Povilaitis pasitraukė į pasienį, į savo tėviškę, bet sienos sąmoningai neperėjo. Abu laukė Vyriausybės nurodymo, bet sulaukė tik Lietuvos policininkų, atvykusių jų suimti birželio 16-ąją.
Anot A.E.Senno, „greičiausiai Merkio įsakymu“, kad policininkai perduotų juos sovietams – nukankinti ir sušaudyti. Lietuvos saugumą perėmė į savo rankas kompartijos vadukas A.Sniečkus.
Teisėtai kyla klausimas, kodėl taip buvo elgiamasi su savais, ką tik buvusiais Vyriausybės nariais? Ar buvo tokia didžiulė baimė, ar tik noras pasitarnauti naujam šeimininkui gelbstint savo kailius? Ar nepanašiai kai kurie elgtųsi ir šiandien, pasitaikius progai? Juk moraliniai dalykai daug kam ir šiandien jau pasidarė nesvarbūs.
Diplomatas E.Turauskas savo atsiminimuose („Lietuvos nepriklausomybės netenkant“) aprašo pasimetimą birželio 15-osios ankstų rytą Kaune, cituodamas vicepremjerą K.Bizauską: „Sakyk, Eduardai, ar čia aš, ar čia jie visi pamišo? Jie nori priešintis ir nenori suprasti padėties.“
Tie „jie“ buvo pavargęs pulkininkas, žemesnio rango kariškai ir valdininkai, eiliniai kariai, studentai. Ne generolai ir ne ministrai. Tie „jie“, manau, kur kas geriau jautė padėties tragiškumą ir savo pareigą. O aukštuomenė, kuri tarsi teisingai suprato ir rengė atsakymus sovietų ultimatumams po metų buvo sušaudyta arba ištremta. Kartu su tūkstančiais kitų Lietuvos piliečių, jei tik nespėjo pereiti Vokietijos sienos, nepasislėpė kaimuose ar nesutiko kolaboruoti.
Tas pats nepamišęs K.Bizauskas buvo sovietų sušaudytas 1941-ųjų birželį, netoli Minsko.
Lietuvos istorikai daug nuveikė tyrinėdami tragišką Lietuvai laikotarpį. Tačiau prieštaringų vertinimų netrūksta iki šiol. Gal verta perimti kitų tautų patyrimą vertinant savo praeitį?
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Pasaulio žydų kongresas pareikalavo iš Šveicarijos bankų grąžinti nacių atimtą nužudytų žydų auksą, karo metu padėtą jų bankuose. Matyt, neatsitiktinai tuo metu buvo parodytas BBC ir Šveicarijos TV sukurtas dokumentinis filmas apie tai, kaip dalis šveicarų bendradarbiavo su naciais ir nemažai pasipelnė.
Filmas buvo parodytas ne tik Šveicarijoje, bet ir JAV, Anglijoje, Vokietijoje. Jis sukėlė šoką šveicarams ir jų vyriausybei bei pakirto šalies prestižą užsienyje.
Daugelio nuomone, filmas buvo tendencingas. Tačiau Šveicarijos parlamentas nusprendė išsiaiškinti visą tiesą. 1996 m. buvo sudaryta tarptautinė ekspertų komisija, kuriai vadovavo profesorius J.Fr.Bergieris. Buvo skirti pinigai komisijos darbui finansuoti. Komisija dirbo penkerius metus ir 2002 metais išleido 25 tomų leidinį „Šveicarija – Antrasis Pasaulinis karas“ („Schweiz – Zweiter Weltkrieg“).
Per tą laiką šveicarų bankai grąžino žydų auksą (vertė apie 1,6 mlrd. JAV dolerių), o visuomenė sužinojo, ką iš tikrųjų jų tėvai ir seneliai veikė karo metais.
O juk okupacijos nepatyrusioje Šveicarijoje nebuvo nužudytas nė vienas žydas. Tačiau šveicarai pripažino kaltę, kad neįsileido 30 tūkst. žydų į savo šalį karo metais ir tokiu būdu juos pasmerkė mirčiai nacių Vokietijoje.
Per tą laiką šveicarų bankai grąžino žydų auksą (vertė apie 1,6 mlrd. JAV dolerių), o visuomenė sužinojo, ką iš tikrųjų jų tėvai ir seneliai veikė karo metais.
Pripažino šveicarai ir tai, kad kai kurie pramonininkai tiekė ginklus vokiečiams, o bankai glaudžiai bendradarbiavo su naciais, žinodami, kad auksas iš Vokietijos suteptas krauju. Pripažino, kad šveicarų diplomatai turi jausti kaltę, jog derybose nusileido ir pripažino vokiečių išduotus pasus žydams, kurie buvo pažymėti raudona „J“.
Tokiu būdu žydus atskirdavo nuo kitų Vokietijos piliečių ir su tokiais pasais jų neįleisdavo per pasienio punktus į Šveicariją. Šveicarai pripažino ir tai, kad vieno miestelio burmistras yra kaltas dėl to, jog neišdavė paso nelegaliai atvykusiam žydui. To burmistro pavardė buvo visur minima kaip žmogaus, pasielgusio blogai.
Tačiau pažymėtina, kad komisija atmetė kai kurių JAV senatorių kaltinimus, jog dėl bendradarbiavimo su vokiečiais, tiekiant jiems ginklus ir amuniciją, karas dėl šveicarų kaltės užsitęsė ilgiau.
Šie 25 tomai tyrinėjimų, liudininkų parodymų tapo pagrindine atramos baze kiekvienam istorikui ar publicistui, vertinančiam Šveicariją karo metais.
Manau, kad tokio išsamaus dokumento reikėtų ir Lietuvai, kad pasibaigtų spekuliacijos, nekompetencija arba naivus, o kai kada sąmoningas klaidinimas, kas buvo kas Lietuvoje tragiškais 1939–1953 metais.
