J.Fischerio teigimu, V.Putinas turi tris tikslus. Pirmasis yra pastatyti Rusiją ant kojų, kad ji neklūpėtų prieš Vakarus. Anot J.Fischerio, tai legitimus ir suprantamas tikslas.
Antrasis tikslas yra atkurti buvusią Rusijos galybę ir tapti pasauline galia. To padaryti Rusijai nepavyko. Trečia, jis siekia išnaudoti šią galią savo interesams. Tai iš dalies pavyko Sirijoje ir Irane. Rusija yra reikšminga jėga pasaulyje. Tačiau jai trūksta ekonominės ir socialinės galios, kurios ji nesugeba sukurti. Todėl tai, ką daro V.Putinas dabar, veda prie Rusijos izoliacijos.
Nors J.Fischeris dirbo socialdemokrato G.Schroederio, neseniai šventusio savo gimtadienį Sankt Peterburge kartu su V.Putinu, vyriausybėje, jis laikosi kitos nuomonės apie Rusiją ir jos vadovą nei buvęs kancleris. J.Fischeris kritiškai įvertino G.Schroederio balių, kaip, beje, ir visa vokiečių žiniasklaida bei daugelis politikų.
Apskritai Vokietijos žiniasklaida operatyviai ir objektyviai nušviečia padėtį Ukrainoje, nepataikaudama nei Rusijos, nei savo politiniam bei verslo elitui, kuris daro spaudimą Vokietijos vyriausybei dėl sankcijų išplėtimo prieš Rusiją.
Apskritai Vokietijos žiniasklaida operatyviai ir objektyviai nušviečia padėtį Ukrainoje, nepataikaudama nei Rusijos, nei savo politiniam bei verslo elitui, kuris daro spaudimą Vokietijos vyriausybei dėl sankcijų išplėtimo prieš Rusiją. Gal būtent dėl to Rusijos juodoji propaganda, transliuojama valstybiniais kanalais, užsipuolė ARD ir ZDF visuomenines televizijas, kad jos yra neobjektyvios. Suprask: nepalankios Rusijai.
Rusijos televizijos su tais pačiais kaltinimais užsipuolė ir britų žiniasklaidą. Tai tik rodo, kad Rusijos juodoji propaganda tinka vidaus vartojimui, bet yra visiškai bedantė prieš Vakarų visuomenę, kurios žiniasklaida užtikrina jai objektyvią informaciją. Nepadeda rusams ir anglų kalba visam pasauliui transliuojanti televizija „Russia Today“.
Rusijos imperinės ambicijos nieko Vakaruose nevilioja. O jei ir vilioja, tai mažiau nei komunistinės idėjos, nes tikrų komunistų Vakaruose dar galima surasti, bet Rusijoje kažin?
Vakariečių mentalitetui imperializmas jau daugiau kaip 100 metų yra pasibjaurėjimo vertas dalykas. Rusija savo imperinėmis ambicijomis gali tik atstumti, o ne patraukti žmones, gyvenančius į vakarus nuo jos. Ir net įmantriausia ir sukčiausia gebelsinė propaganda Rusijai nepadės.
Rusijos oligarchinis režimas, kaip ir buvęs Ukrainos oligarchinis, režimas taip pat niekam nekelia simpatijų pasaulyje. Rusija, kaip šalis, yra patraukli tik patiems rusams, nes ten yra jų tėvynė. Tai natūralu. Bet kuo gali Rusija patraukti užsieniečius?
Vakarų verslą galima patraukti žaliavų gausa ir dideliais pelnais. Todėl šioje geopolitinėje krizėje, kuri virsta karu dėl Ukrainos, Rusijos rėmėjais tampa Vakarų verslas, kaip, beje, ir Lietuvos verslas, glaudžiai susietas su Rusijos rinka.
Vakarų verslą galima patraukti žaliavų gausa ir dideliais pelnais. Todėl šioje geopolitinėje krizėje, kuri virsta karu dėl Ukrainos, Rusijos rėmėjais tampa Vakarų verslas, kaip, beje, ir Lietuvos verslas, glaudžiai susietas su Rusijos rinka.
Todėl nedera prikaišioti tik vieniems vokiečiams, kad jie tariamai pataikauja Rusijai. Vokiečiai bent jau neslepia, kad jie bijo naujo karo ir neprognozuojamos Rusijos. Jų užsienio reikalų ministras W.Steinmeieris tiesiai pasakė, kad jis nežino nė vienos ES šalies, kuri norėtų pasiųsti savo karius į Ukrainą kariauti ukrainiečių pusėje. Tokių šalių Europos Sąjungoje nėra.
Net menkos sankcijos Rusijai ES šalyse sukelia didžiausias diskusijas. Anksčiau nuo rusų nukentėjusios valstybės, tarkim, Vengrija, dabar tampa prorusiškos.
Prieš porą dienų lankydamasis Varšuvoje, Vengrijos premjeras, atsakydamas lenkų kolegai apie būtinumą kurti nepriklausomą ES energetinę sistemą, šaltai pareiškė, kad jo šalis neturi išėjimo į jūrą ir neturi akmens anglies, todėl ji pirko ir pirks Rusijos dujas. Ir dar su Rusijos pagalba ir iš Rusijos pasiskolintais pinigais statosi atominę elektrinę.
Kandidatė į ES Serbija ką tik pareiškė, kad ji gerbia Ukrainos teritorinį vientisumą, bet Rusijos smerkti neketina ir pasisako prieš bet kokias sankcijas jai, nes su Rusija Serbiją sieja bendra kovų istorija.
Taigi solidarumas yra gražus dalykas, ypač tuomet, kai jo reikalaujama iš kitų. Kai reikia būti pačiam solidariam su į bėdą pakliuvusiu, pradedama skaičiuoti, o kokia man iš to nauda?
Solidarumas yra gražus dalykas, ypač, kai jo reikalaujama iš kitų. Kai reikia būti pačiam solidariam su į bėdą pakliuvusiu, pradedama skaičiuoti.
Politikoje, deja, viešpatauja daugelio politologų nemėgstama „Real politik“, kuri remiasi geopolitinėmis realijomis ir šalių bei įtakingų grupių interesais, naudojant tam ir minkštąsias, ir kietąsias, o tiksliau, karines galias.
Žinoma, būtų gražu, kad būtų kitaip, kad vyrautų solidarumas, lygiateisiškumas, pagarba silpnesniam ir tarptautiniams susitarimams.
Tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje dar kartą patvirtina, kad imperines ambicijas sustabdyti gražiais žodžiais neįmanoma. Todėl patiems reikia rūpintis turėti ir minkštų ir kietų galių, stiprių sąjungininkų ir patikimų bei draugiškų kaimynų.
