Daugeliui užsieniečių tai atrakcija, nes tokių paminklų jų šalyse nėra. Daugelis vakariečių neišgyveno ilgalaikės okupacijos, virtusios aneksija ir nematė ideologizuoto, kompartiją ir sovietinę santvarką šlovinančio meno. Jiems tai įdomu.
Kaip ir lietuviams šiandien įdomu pamatyti Berlyne stovinčius K.Marxo, R.Luksemburg paminklus, Vienoje išvysti didžiulį memorialą Raudonajai armijai ar Kijevo centre stovintį V.Lenino paminklą.
Visas Žaliojo tilto skulptūras kūrė žinomi ir talentingi Lietuvos menininkai – J.Mikėnas, J.Kėdainis, N.Petrulis. Visi jie praturtino Lietuvos meno istoriją. Žinoma, ne tik ir ne tiek šiomis skulptūromis.
Vilniečiai jau dvidešimt metų diskutuoja, ką reikėtų su tomis skulptūromis daryti. Vienus jos žeidžia, kiti, matyt, tokių dauguma, abejingai praeina pro šalį, jų net nepastebėdami.Dar kiti – gina jų teisę į egzistavimą, teigdami, kad čia yra menas, atspindintis tam tikrą epochą. Kiek čia to meno, tepasako meno kritikai. Viena aišku, kad Žaliasis tiltas lygiai gerai atliktų savo funkciją – jungti miestą per Nerį ir be tų skulptūrų, kaip ją atliko anksčiau, nuo karaliaus Žygimanto Augusto laikų.
Ką darytų, esant tokiai pasidalinusiai miestiečių nuomonei dėl tų skulptūrų, vakarietiška visuomenė? Pavyzdžiui, šveicarai tokį klausimą išspręstų labai greitai. Miestas surengtų vietinį referendumą ir daugumos valia būtų privaloma, o ginčas palaidotas iki kito referendumo. Šveicariškiems referendumams kvorumo nereikia. Balsuoja tie, kuriems tai rūpi, jie ir nusprendžia.
Mes ne šveicarai – nei rengsim referendumą, nei ieškosim naudos. Todėl kova dėl skulptūrų ant Žaliojo Vilniaus tilto tęsis toliau.
Prieš tai šveicarų biurgeris norėtų sužinoti, kokią naudą jam neša tos skulptūros ir kiek jo kišenei kainuoja. Naudos principas ir nusvertų.
Verta pastebėti, kad patys šveicarai tiek Ciuriche, tiek Ženevoje atminimo lentomis yra pažymėję namus, kuriose čia XXa. pr. gyveno V.Leninas – „rusų revoliucijos vadas“. Jie tai daro ne iš meilės V.Leninui ar jo idėjoms, o tam, kad atsirastų dar vienas turistų traukos centras. Juk daug kas girdėjo apie tą V.Leniną, ypač gausiai Šveicariją lankantys rusų turistai.
Tačiau mes ne šveicarai – nei rengsim referendumą, nei ieškosim naudos. Todėl kova dėl skulptūrų ant Žaliojo Vilniaus tilto tęsis toliau.
Ne tik ir ne tiek Žaliojo tilto skulptūros priešina vilniečius, bet ir kiti sovietų okupacijos meniniai akcentai, ne tik menantys anuos laikus, bet ir darantys idėjinį auklėjamąjį poveikį jaunajai kartai, jau gimusiai nepriklausomoje Lietuvoje.
Priešais Švietimo ir mokslo ministeriją stovi visiems gerai matomas Liudui Giros paminklas. Pro jį praeina tūkstančiai Lietuvos ir užsienio svečių, nes prie pat jo yra renesansinė šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bažnytinio meno paveldo muziejus.
Ką gali pasakyti turistams mūsų gidas, paklaustas apie šį paminklą, pažymėtą tik vardu ir literatūriniu pseudonimu. Kad tai buvęs Lietuvos žvalgybos skyriaus vadas, poetas ir rašytojas, kuris okupavus šalį susidėjo su okupantais ir kaip kolaborantinio „liaudies“ seimo delegatas 1940 metais Maskvoje dalyvavo SSSR AT sesijoje, kuri įformino Lietuvos aneksiją. Kad buvo okupacinės valdžios švietimo liaudies komisaro pavaduotojas bei sukūrė poemą „Stalino LTSR konstitucija“.
Už tai jam komunistų partija ir vyriausybė septintajame dešimtmetyje pastatė paminklą, kurį kiekvieną dieną pro savo langus mato Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai ir neduok Dieve, jo idėjomis vadovavosi, nepaisant ar jie buvo komunistai, konservatoriai ar liberalai? Tikėkim, kad visi nesivadovavo, bet kažin ar išgujo kolaboravimo dvasią iš mūsų mokyklų ir visuomenės?
Tokių paminklų saviems, važiavusiems Stalino saulės parvežti Vilniaus centre yra ne vienas. Čia pat senamiestyje, prie šv. Kotrynos bažnyčios puikuojasi kitos poetės, to paties kolaborantinio „liaudies“ seimo delegatės Salomėjos Nėries, taip pat šlovinusios Staliną ir tautai primestą sovietinę sistemą, biustas ir jos vardo mokykla.
Ar bent toje mokykloje besimokantys moksleiviai ir jų mokytojai žino visą poetės biografiją - nepagražintą ir tikrą? Gal vertėtų ją iškabinti prie įėjimo į šią ilgą laiką buvusią prestižinę okupacinės nomenklatūros sūnelių ir dukrelių mokyklą? Jaunam žmogui reikėtų nuo mažens sakyti tiesą, o ne tik rodyti gražiąją pusę. Tik tiesą pažinęs, galės tapti visaverčiu savo šalies piliečiu ir niekada nesirinks kolaboranto kelio.
Mokykloje man patikdavo skaityti prieškarinę Petro Cvirkos prozą. Jo sukurtą graboriaus personažą iš romano „Frankas Krukas“ atsimenu iki šiol. Tačiau ar už jo nuopelnus lietuvių literatūrai sovietų valdžia pastatė jam paminklą Vilniaus mieste? Žinoma, kad ne, nors tiek S.Nėris, tiek P.Cvirka buvo talentingi kūrėjai.
Sovietų okupantų seniai neliko, bet jų palaiminti paminklai mus lydi ir toliau, jie veikia mūsų sąmonę ir atmintį. Ar jie mums padeda ugdyti gėrį, ar tik užslėptą kolaboravimo jausmą? Ar moko nesipriešinti ir paklusti blogiui?
Tačiau paminklai jiems iškilo tik už tai, kad jie buvo aktyvūs sovietinio režimo pakalikai, kad su kitais okupantų paskirto „liaudies“ seimo nariais vyko į Maskvon, kur palaimino Lietuvos nepriklausomybės praradimą, susitiko su Stalinu ir jį pašlovino. Gal iš naivumo, gal iš tikėjimo komunizmu ir gera svetima sovietų valdžia, besirūpinančia visais nuskriaustaisiais?
Savo gimtąją literatūrą ir jos kūrėjus reikia žinoti kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Tačiau reikia žinoti ir kūrėjų biografijas bei jų veiklą kritiškais visuomenei ir valstybei laikotarpiais. Ne kiekvienas poetas ir rašytojas, net ir labai talentingas, gali tapti pavyzdžiu jaunajai kartai ir savo tėvynei. Ne kiekvienam iš jų verta statyti paminklus miesto aikštėse ir skveruose. Apie juos liudija jų sukurti darbai ir jų konkreti veikla.
Okupacinė valdžia sprendė, kam galima ir reikia paminklų, o kieno vardo net paminėti negalėjai. Nepastatė paminklų okupantai nei poetams Juozui Tysliavai, nei Kaziui Binkiui, nei daugeliui kitų. O juk K.Binkio šeima slėpė žydus nuo nacių ir ne vieną jų išgelbėjo. Izraelio valdžia jau po mirties apdovanojo poetą garbingu Pasaulio teisuolio vardu. O paminklo jam net dabar dar nėra.
Nesiūlyčiau tų paminklų griauti. Tai būtų barbarybė. Užtektų prie jų prikalti lenteles, kuriose būtų surašyti pagrindiniai šių garsių žmonių nuveikti darbai – tiek kūrybiniai, tiek ir visuomeniniai, nurodant, kada jie pastatyti ir kodėl. Tai būtų gera istorijos pamoka, kurios nedera pamiršti auklėjant jaunąją kartą. Juo labiau, kad mūsų visuomenės žinios apie savo tautos praeitį labai paviršutiniškos ir netikslios.
Norvegai gerbia ir dažnai leidžia rašytojo, 1920m. Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno (1849 -1952) romanus. Pats mačiau jo rinktinius raštus knygyno vitrinoje Oslo centre. Tačiau norvegai jam neatleido nei nacistinių pažiūrų, skelbtų karo metais, nei jo susitikimo su A.Hitleriu, iš kurio rankų gavo aukso medalį už kūrybos įvertinimą. K.Hamsuną norvegai laiko nacių režimo kolaborantu. Trejiems metams po karo jis pačių norvegų valdžios buvo paskelbtas tėvynės išdaviku, suimtas ir prievarta patalpintas į ligoninę.
Ne visi norvegai pritarė tokiam griežtam savo valdžios sprendimui, bet jo neginčijo. Būdamas 89 metų, kurčias ir jau beveik nematydamas K.Hamsunas parašė savo paskutinę knygą „Užžėlusiais takais“ – prisiminimą atgailą. Jaudinantis kūrinys apie rašytojo buvimą toje ligoninėje ir jo komplikuotus santykius su jį supusiais žmonėmis, išleistas ir lietuviškai.
Sovietų okupantų seniai neliko, bet jų palaiminti paminklai mus lydi ir toliau, jie veikia mūsų sąmonę ir atmintį. Ar jie mums padeda ugdyti gėrį, ar tik užslėptą kolaboravimo jausmą? Ar moko nesipriešinti ir paklusti blogiui? O gal paprasčiausiai mes tapome jiems abejingi ir jie nekelia mums jokių, net estetinių jausmų?
Vis dėlto, gerai, kad net okupacijos metais buvo drąsių kūrėjų ir buvo statomi paminklai ne tik kolaborantams. Vilniuje tais laikais pastatyti paminklai rašytojai bei visuomenininkei Julijai Žemaitei ir architektui Laurynui Gucevičiui, taip pat lietuvių bei lenkų poetui Adomui Mickevičiui. Kaune iškilo paminklas poetui Maironiui, Klaipėdoje – poetui Kristijonui Doneličiui.
Visi jie buvo ne vien talentingi kūrėjai, bet ir Lietuvos patriotai – ją gynę ir puoselėję. Jų paminklai liks prasmingi tol, kol lietuvių širdyse išliks siekis turėti savo valstybę, ją saugoti, puoselėti bei ginti.
