Vienas iš jų buvo Ukrainos prezidentas ir milijardierius Petro Porošenko, gavęs pažadą gauti dviejų milijardų dolerių paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo Ukrainos ūkiui stiprinti. Gerai, jei tie pinigai bus tikrai panaudoti tikslingai.
Europos galingieji – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasakė nieko nenustebinusias kalbas ir anksčiau kartotas mintis, jog būtina stiprinti Europos savarankiškumą ir pačiai spręsti iškilusius Bendrijai klausimus, siekiant ją atnaujinti ir pertvarkyti. Nesulaukę Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo pagiriamųjų žodžių savo kraštui ir ypač savo valdymui, jie išvyko iš visam pasauliui žinomo šveicarų kaimelio spręsti savo šalių problemų.
Kol vokiečių kanclerė jau ketvirtas mėnuo rūpinasi koalicijų ir vyriausybės sudarymu, kyla į Europos lyderius pretenduojančio 40-mečio Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žvaigždė. Ypač pastebimos jo pastangos suintensyvinti Prancūzijos užsienio politiką ir būti visur, kur vyksta kažkas svarbaus pasaulyje.
Jis nepabijojo pakviesti į Versalio rūmus Rusijos prezidentą V.Putiną ir viešai jam į akis sukritikuoti propagandinę rusų žiniasklaidą.
Per trumpą savo valdymo laikotarpį E.Macronas Paryžiuje susitiko su JAV prezidentu D.Trumpu ir kartu su juo priėmė Prancūzijos karių paradą Eliziejaus laukuose Nepriklausomybės šventės proga. JAV prezidentas viešai gyrė E.Macroną dėl jo aktyvios veiklos.
Jis nepabijojo pakviesti į Versalio rūmus Rusijos prezidentą V.Putiną ir viešai jam į akis sukritikuoti propagandinę rusų žiniasklaidą. Prancūzijos prezidentas jau spėjo pabuvoti ir Kinijoje, o nuvykęs ne tik pagyrė kinus, pasakęs, kad prancūzai juos myli, bet ir pristatė savo šalį, kaip Europos centrą, esantį pačioje jos širdyje. Tiesa, čia jis nebuvo originalus, nes Vokietijos kanclerė A.Merkel jau anksčiau buvo sakiusi tą patį apie Vokietiją. Jo vizitas į Kiniją, italų žiniasklaidos požiūriu, E.Macroną padarė Europos lyderiu.
Jei buvę Prancūzijos prezidentai Nicolas Sarkozy ar Francois Hollande'as bandė savo šalies reikšmingumą parodyti kariniais įsiveržimais Libijoje ar kovodami prieš Islamo valstybę, tai E.Macronas visiems siūlo dialogą. „Mes kalbame su visais“, – sako prancūzų prezidentas ir ieško kontaktų su Sirijos diktatoriumi Basharu al Assadu. E.Macronas nori aplankyti Iraną, kuriame Prancūzijos vadovas nebuvo nuo 1971 metų. Jis priėmė Izraelio premjerą B.Netanyahu ir susitiko su palestiniečių vadu M.Abbasu, organizavo derybas vienoje iš Prancūzijos pilių dėl taikos Libijoje.
E.Macrono žvaigždė taip ryškiai šviečia todėl, kad, anot vokiečių savaitraščio „Spiegel“, jam šiuo metu nėra konkurentų tarp pasaulio lyderių.
Dar nė metų neišbuvęs prezidento poste E.Macronas jau lyginamas su žymiausiais prancūzų pokario prezidentais: Charles'u de Gaulle'iu ir François Mitterrandu, o JAV leidinys „Time“ praeitų metų lapkritį rašė, kad E.Macronas geriausiai tiktų būti laisvo pasaulio lyderiu. Britų „Economist“ nuomone, E.Macrono Prancūzija yra „2017 m. nugalėtoja“, Prancūzijos šlovė sugrįžta. Prancūzų didžioji dalis, nors ir nepatenkinta socialiniais apribojimais, teigiamai vertina ambicingą prezidento užsienio politiką.
E.Macrono žvaigždė taip ryškiai šviečia todėl, kad, anot vokiečių savaitraščio „Spiegel“, jam šiuo metu nėra konkurentų tarp pasaulio lyderių. „D.Trumpas garsėja savo savivale, britai, pastatę ežius, užsisklendžia savo saloje, A.Merkel peržengė zenitą ir jos valdžia menksta.“
Vis dėlto svarbiausiu Prancūzijos partneriu ir sąjungininku ir toliau lieka Vokietija ir jos vyriausybės galva, kuria jau 12 metų yra A.Merkel. Panašu, kad ta Vokietijos galva ir toliau bent ketverius metus bus ta pati 63-ejų metų moteris, kuri, galbūt, neturi tokios jaunatviškos energijos, bet ne mažiau už E.Macroną turi ambicijų būti Europos lydere.
Gal todėl vienu pagrindiniu E.Macrono patarėju užsienio politikos klausimais yra buvęs ambasadorius Vokietijoje Philippe'as Etienne'as, gerai kalbantis ne tik vokiškai, bet ir rusiškai bei rumunų, serbų ir kroatų kalbomis.
Prancūzija, nors ir esanti branduolinė valstybė ir nuolatinė JTO Saugumo tarybos narė, sunkiai gali lygintis su 25 milijonais daugiau gyventojų turinčia kaimyne ir galingiausia Europos ekonomija. Tačiau ji nekompleksuoja, nes pastarąjį karą su vokiečiais prancūzai laimėjo, nors ir ne vieni. Prancūzija yra patyrusi geopolitinė žaidėja su didžiule patirtimi ir galimybėmis. Ypač stipri savo diplomatija, kuriai E.Macronas suteikia itin svarbų vaidmenį savo užsienio politikoje. Ji neatneša greitų rezultatų, bet ji būtinai ateina, jei į ją protingai investuojama.
Šiuo požiūriu E.Macronas elgiasi priešingai nei JAV prezidentas D.Trumpas, trečdaliu sumažinęs valstybės departamento darbuotojų skaičių ir gerokai apkarpęs diplomatinių atstovybių galimybes pasaulyje, daugiau pasitikintis savo generolais nei diplomatais.
Žinoma, E.Macrono užsienio politikoje yra daug simbolinių gestų. Toli gražu ne visos idėjos bus realizuotos. Ypač tai pasakytina apie Vidurio ir Rytų Europą. Nei Lenkija, nei Vengrija, nei Slovakija, o po prezidento rinkimų – ir Čekija, nepalaiko E.Macrono centralizuotesnės Europos Sąjungos sukūrimo idėjos.
Jo ambicijos gali dar labiau supriešinti Europos Sąjungos valstybes. Vokietijos patyrimas ir šalta logika gali labiau praversti užtikrinant stabilumą Europoje nei E.Macrono ambicinga užsienio politika. Nors greitai besikeičiančioje planetoje naujos idėjos kaip niekada reikalingos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Vokietijoje – žalia šviesa didžiajai koalicijai, bet ar ji bus, aiškumo nėra
